- 2016 03 29, 21:49
#350633
Na, pasidžiaukime, kad mūsų bent nelaiko narvuose:
http://www.unilad.co.uk/pics/hundreds-o ... indonesia/
http://www.unilad.co.uk/pics/hundreds-o ... indonesia/
Moderatorius: signs
- 2016 08 16, 10:34
#354064
Evoliucinis požiūris, aišku, įdomus, ir gali daug ką paaiškinti, jei priimam evoliuciją kaip požiūrį į biologinę raidą. Tačiau visad prisimenu tai, kad evoliucija neturi krypties, joje nėra progreso ar regreso - žmogiškų vertybių, per kurių prizmę mes žiūrime į pasaulį naujuosiais laikais. Todėl tai, kad depresija buvo evoliucijos "atrinkta" iš individo perspektyvos gali būti tik liūdesį keliantis dalykas, o apie kokį tai išskirtinumą kalbėti atrodo gana nepagrįsta. Net jei kai kuriose kultūrose depresyvus žmogus gaudavo išskirtinę vietą bendruomenėje, tai niekaip nepanaikina pačios depresijos poveikio jo savijautai. Jis bet kuriuo atveju gali daug mažiau, nei kiti genties atstovai - neturi vidinės stiprybės atlaikyti konkurenciją, negali rinktis geresnės patelės, negeba įgyvendinti savo tikslų ir savęs realizuoti, nekalbant jau apie kokį nors valdymą, įtakos sukūrimą kitiems. Todėl, žiūrėdamas subjektyviai, galiu tik apgailestauti, kad depresija nėra toks rimtas sutrikimas ir nesumažina žmogaus šansų išgyventi taip stipriai, kad evoliucija "pasirūpintų" depresijai neatsparių individų išnykimu. Toks tad pamąstymas.
- 2016 08 16, 20:04
#354098
Visiškai pritariu. Evoliucija - nereiškia geriausių ar stipriausių išlikimo, tiesiog atsitiktinumas ir geriau prisitaikiusių ir pasidauginusių sėkmė. Taip išeitų tarakonai kokie nors yra patys protingiausi gyvūnai. Bet juk ne. Apskritai depresijos priežastys nėra iki galo išaiškintos ir genetinis ligos perdavimas - tik viena iš hipotezių. Daug ką lemia aplinka. Galų gale depresija ir libido dažnai sumažina, tai tikėtis, kad depresyvūs labai dauginosi gerai kažkaip nerealistiškai skamba. Manau tiesiog tam tikri individai, su tam tikromis savybėmis yra labiau linkę į depresiją. Galbūt netgi mūsų geras gyvenimas ir paskatino depresijos plitimą - laukinėje gamtoje depresyvus individas neišliktų, depresyvi rūšis - nykstanti rūšis. Bet mes dabar turime tiek gerą mediciną (plačiąją prasme, nekalbu apie konkrečiai mūsų šalies medicinos sistemą) kad net ir ligoti, silpni individai turi galimybę išgyventi ir pratęsti giminę.
netapęs_panku rašė:Evoliucinis požiūris, aišku, įdomus, ir gali daug ką paaiškinti, jei priimam evoliuciją kaip požiūrį į biologinę raidą. Tačiau visad prisimenu tai, kad evoliucija neturi krypties, joje nėra progreso ar regreso - žmogiškų vertybių, per kurių prizmę mes žiūrime į pasaulį naujuosiais laikais. Todėl tai, kad depresija buvo evoliucijos "atrinkta" iš individo perspektyvos gali būti tik liūdesį keliantis dalykas, o apie kokį tai išskirtinumą kalbėti atrodo gana nepagrįsta. Net jei kai kuriose kultūrose depresyvus žmogus gaudavo išskirtinę vietą bendruomenėje, tai niekaip nepanaikina pačios depresijos poveikio jo savijautai. Jis bet kuriuo atveju gali daug mažiau, nei kiti genties atstovai - neturi vidinės stiprybės atlaikyti konkurenciją, negali rinktis geresnės patelės, negeba įgyvendinti savo tikslų ir savęs realizuoti, nekalbant jau apie kokį nors valdymą, įtakos sukūrimą kitiems. Todėl, žiūrėdamas subjektyviai, galiu tik apgailestauti, kad depresija nėra toks rimtas sutrikimas ir nesumažina žmogaus šansų išgyventi taip stipriai, kad evoliucija "pasirūpintų" depresijai neatsparių individų išnykimu. Toks tad pamąstymas.
Visiškai pritariu. Evoliucija - nereiškia geriausių ar stipriausių išlikimo, tiesiog atsitiktinumas ir geriau prisitaikiusių ir pasidauginusių sėkmė. Taip išeitų tarakonai kokie nors yra patys protingiausi gyvūnai. Bet juk ne. Apskritai depresijos priežastys nėra iki galo išaiškintos ir genetinis ligos perdavimas - tik viena iš hipotezių. Daug ką lemia aplinka. Galų gale depresija ir libido dažnai sumažina, tai tikėtis, kad depresyvūs labai dauginosi gerai kažkaip nerealistiškai skamba. Manau tiesiog tam tikri individai, su tam tikromis savybėmis yra labiau linkę į depresiją. Galbūt netgi mūsų geras gyvenimas ir paskatino depresijos plitimą - laukinėje gamtoje depresyvus individas neišliktų, depresyvi rūšis - nykstanti rūšis. Bet mes dabar turime tiek gerą mediciną (plačiąją prasme, nekalbu apie konkrečiai mūsų šalies medicinos sistemą) kad net ir ligoti, silpni individai turi galimybę išgyventi ir pratęsti giminę.
- 2016 08 16, 22:18
#354102
Savo konkrečiu atveju depresiją sieju su vaikystėje išgyventomis traumomis, kurias sukėlė tėvų nesupratimas apie auklėjimą ir negebėjimas tvarkytis su savo pačių problemomis, taip jas perkeliant ant kitų, tame tarpe ir manęs. Mano tėvai nematė reikalo manęs girti, tačiau už nesėkmės bausdavo ir žemindavo, taip ugdydami bejėgiškumą, įtarumą, visokias fobijas, ypač socialines. Tai kaip ir sektų, kad gal čia kažkokios įgimtos savybės kaip ir nefigūruoja. Tačiau ne visiems tokia šeima sukelia tokias pasekmes, juk dažnai girdime istorijas apie sėkmingus žmones, kurie susitvarkė gyvenimą nepaisant tokios žlugdančios aplinkos, netgi fizinio, seksualinio smurto. Tai tuomet galvoju, kad gal tiesiog gimiau su didesniu jautrumu aplinkai, o pakliuvus į netinkamą aplinką depresija buvo tik laiko klausimas. Kitas dalykas, kad ankstesniais laikais didesnis jautrumas aplinkai gal nebuvo tokia nepatogi savybė. Mažoji šeima (tėvas, motina ir keli vaikai) susiformavo tik moderniais laikais, o iki tol visą laiką būdavo didžiosios šeimos – su daug vaikų, ir jų auklėjimui tėvai turėjo kur kas mažesnę įtaką nei dabar. Vaikų šeimoje būdavo daug, kontaktai tarp skirtingų šeimų vaikų buvo stipresni, didesnę įtaką turėjo senoliai, dėdės, tetos, kurie gyveno kartu ar netoliese. Negatyvų, nemokšišką auklėjimą kompensuodavo kiti žmonės, o didesnis socialinis jautrumas būdavo ne trūkumas, bet pranašumas analizuojant socialinius ryšius, ar kitose, srityse, pvz. kūryboje.
Anitezė rašė:Manau tiesiog tam tikri individai, su tam tikromis savybėmis yra labiau linkę į depresiją. Galbūt netgi mūsų geras gyvenimas ir paskatino depresijos plitimą - laukinėje gamtoje depresyvus individas neišliktų, depresyvi rūšis - nykstanti rūšis. Bet mes dabar turime tiek gerą mediciną (plačiąją prasme, nekalbu apie konkrečiai mūsų šalies medicinos sistemą) kad net ir ligoti, silpni individai turi galimybę išgyventi ir pratęsti giminę.
Savo konkrečiu atveju depresiją sieju su vaikystėje išgyventomis traumomis, kurias sukėlė tėvų nesupratimas apie auklėjimą ir negebėjimas tvarkytis su savo pačių problemomis, taip jas perkeliant ant kitų, tame tarpe ir manęs. Mano tėvai nematė reikalo manęs girti, tačiau už nesėkmės bausdavo ir žemindavo, taip ugdydami bejėgiškumą, įtarumą, visokias fobijas, ypač socialines. Tai kaip ir sektų, kad gal čia kažkokios įgimtos savybės kaip ir nefigūruoja. Tačiau ne visiems tokia šeima sukelia tokias pasekmes, juk dažnai girdime istorijas apie sėkmingus žmones, kurie susitvarkė gyvenimą nepaisant tokios žlugdančios aplinkos, netgi fizinio, seksualinio smurto. Tai tuomet galvoju, kad gal tiesiog gimiau su didesniu jautrumu aplinkai, o pakliuvus į netinkamą aplinką depresija buvo tik laiko klausimas. Kitas dalykas, kad ankstesniais laikais didesnis jautrumas aplinkai gal nebuvo tokia nepatogi savybė. Mažoji šeima (tėvas, motina ir keli vaikai) susiformavo tik moderniais laikais, o iki tol visą laiką būdavo didžiosios šeimos – su daug vaikų, ir jų auklėjimui tėvai turėjo kur kas mažesnę įtaką nei dabar. Vaikų šeimoje būdavo daug, kontaktai tarp skirtingų šeimų vaikų buvo stipresni, didesnę įtaką turėjo senoliai, dėdės, tetos, kurie gyveno kartu ar netoliese. Negatyvų, nemokšišką auklėjimą kompensuodavo kiti žmonės, o didesnis socialinis jautrumas būdavo ne trūkumas, bet pranašumas analizuojant socialinius ryšius, ar kitose, srityse, pvz. kūryboje.
- Puslapis 3 iš 3
- 1
- ,
- 2
- ,
- 3