nedepresuok.lt

Parasysiu i purvyneli, nes nezinia kas gali gautis is sios temos.

Ka suauges zmogus galvoja, skaitydamas grozine literatura?

Nesuprantu. Grozine literatura skaitant as galvoju apie autoriu, ka jis norejo tuo pasakyti, koks jis buvo zmogus, kodel parinko tokius personazus, kodel juos taip aprase, kodel skirybos zenklus sudeliojo atitinkamai, ir t.t. Labai vargina, atrodo kaip laiko svaistymas, nes to autoriaus realiai turbut net nepazinsiu niekada, neverta i ji tiek gilintis.

Bet gana daznai girdziu, jog zmones sako kad "isijaute" i personaza. Hm 6 metu vaikas jei taip pasako - as suprantu. Kaip gali suauges zmogus tiketi kazkokiom isgalvotom pasakom, iki tokio lygio, kad tikrai "isijaustu" i personaza? Gal kas galite paaiskinti? Empatijos perteklius? Issiliejate fiktyviom istorijom, kuriu patys susapnuoti nesugebejote? Ar kame esme? Man tikrai nesueina galai, kaip galima tiketi kazkuo, kas akivaizdziai yra pateikiama kaip ne tikra, kaip sukurtas melas. Kaip galima i tai isijausti?

Visai normalu įsijausti į skaitomą istoriją,įvykį ar dar ką. Tiesiog įdomi knyga,jei neiįdomi,tai tada joks įsijautimas ir neveikia.

varliuke rašė:Visai normalu ásijausti á skaitomà istorijà,ávyká ar dar kà. Tiesiog ádomi knyga,jei neiádomi,tai tada joks ásijautimas ir neveikia.

man neidomu kad tu tai vadini "normalu".

As noriu suzinoti, kas turi detis suaugusio zmogaus mintyse, kad jis ant tiek nekestu realybes, kad ant tiek nesuvoktu nieko aplink save, jog pirmiau pamatytu personaza, o ne jo autoriu? Kas negerai su tais zmonem?

Tas ir dedasi ,įsijaučiama. Įdomios knygos skaityme,vaizduotėse,matai,jauti apie tai kas skaitoma. Nėra,visiško atsijungimo,visa aplinka jaučiama esama ir toliau. . Jei nesupranti,tai ir nesuprasi.

Man atrodo, kad tai susiję su žmogaus asmenybe (charakteris, jausmai ir pan.) ir tai ką jis patyrė savo gyvenime. Galbūt koks patirtas kritinis gyvenimo etapas. Paprasčiausiai skaitant tu vėl tą patį išgyveni. T.y. puikiai supranti ką tas personažas kokiu nors atveju jaučia ir kiek daug pastangų įdeda spręsdamas savo problemas. Sakai, kad rašytojas viską išsigalvoja. Taip. Tas tiesa. Bet jis visą laiką įdeda kažką, kas slypi jo viduje. Ir taip galima sakyti ne vien tik apie rašytojus...

Nebūtinai įsijautimas turi būti iš skaitytojo gyvenimo patirties.

varliuke rašė:Tas ir dedasi ,ásijauèiama. Ádomios knygos skaityme,vaizduotëse,matai,jauti apie tai kas skaitoma. Nëra,visiðko atsijungimo,visa aplinka jauèiama esama ir toliau. . Jei nesupranti,tai ir nesuprasi.

As daugmaz suprantu, tiesiog skaitant visuomet juk lieka tas jausmas kad realiai tai tik kazkieno galvoje sugalvota istorija, neturinti nieko bendro su realybe? Manau tuo ir skiriasi suauge zmones, no vaiku tikinkinciu kaledu seneliais ar dievais, ar dar kazkuo. Realybe juk vis tik kazkada yra suvokiama, ir tuomet dingsta fikcija? Ar ne visiems taip buna?

Taip,sugalvota. Bet ir sugalvota yra ne iš šeip bet kur,o iš gyvenimo paimtos santrupos,o gal būt rašytojo patirtos. Taip pat butų,jog šalia esantis pašnekovas,pasakos savo ar kito istoriją,na nebent kurtą pasaką,ir tai maždaug kažkiek gyvenimiška yra. Ir kiekvienas,priims istoriją,klausytą ar skaitytą savaip. Kaip ir minėjo,nuo kiekvieno asmeniškos gyvenimo patirties priklausys ir supratimas.

Aurimas rašė:Man atrodo, kad tai susijæ su þmogaus asmenybe (charakteris, jausmai ir pan.) ir tai kà jis patyrë savo gyvenime. Galbût koks patirtas kritinis gyvenimo etapas. Paprasèiausiai skaitant tu vël tà patá iðgyveni. T.y. puikiai supranti kà tas personaþas kokiu nors atveju jauèia ir kiek daug pastangø ádeda spræsdamas savo problemas. Sakai, kad raðytojas viskà iðsigalvoja. Taip. Tas tiesa. Bet jis visà laikà ádeda kaþkà, kas slypi jo viduje. Ir taip galima sakyti ne vien tik apie raðytojus...

Cia tai isvis absurdas kazkoks, nesupyk. As gyvenime esu daug patyres, esu valges bulviu kose, esu mylejesis su moterim, esu palaidojes seneli. As nesuprantu, ka zmogaus patirtys, gali tureti bendro su tuo, kad skaitant kazkokia fictyvia istorija jis pradetu ja tiketi kaip tikra? Ta prasme, tai bull shit'as, kazkieno parasytas, koks skirtumas net jeigu tave kas nors vaikysteje prievartavo, nematau rysio kaip tai turetu priversti tuo patiketi? Kaip yra diagnozyuojami tie suauge zmones, kurie tiki grozine literatura, ar filmais, ar siaip kazkokiom kitu zmoniu meluojamom pasakom?

As pats vaisktau, ir labai daznai gyvenime meluoju. Bet net nebesijauciu kaltas del to, nes zmones vistiek tiki knygom, filmais, tai tegul tiki ir mano istorijom, jeigu jiems realybe per sudetinga. Kazkokia nesamone, ta visuomene tokia siuksle gaunasi, bet ka sukurus - imtu ir patiketu, kad tik kazkiek su ju "jausmais" suzaistu. na ir apgailetina..

Nepykstu. Kiekvieno nuomonė yra skirtinga.

O iš dažnai ,meluojancio žmogaus,jei žinai,kad gali meluoti,nes pažysti būtent jį tokį dažnai. Tai yra susidaręs nepatiklumas,nors ir yra išklausomas. O knygų skaitymas,mėgstančiam skaityti,tai atsipalaidavimas,laiko praleidimas.

As gyvenime esu daug patyres, esu valges bulviu kose, esu mylejesis su moterim, esu palaidojes seneli.

Wow. Tu labai įdomus žmogus, papasakok daugiau.

aš manau, kad atgaivina kažkokius prisiminimus, arba rašytojas gvildena temą, kuri tau artima. tarkim - apie egzistencijos prasmę/beprasmybę. Tai tu skaitai ir įsijauti vien dėl to, kad tau tai įdomu, pats esi apie tai galvojęs, artimos mintys, požiūris..

varliuke rašė:O ið daþnai ,meluojancio þmogaus,jei þinai,kad gali meluoti,nes paþysti bûtent já toká daþnai. Tai yra susidaræs nepatiklumas,nors ir yra iðklausomas. O knygø skaitymas,mëgstanèiam skaityti,tai atsipalaidavimas,laiko praleidimas.

Tau turbut niekas nera isdrises to pasakyti, bet tu esi vienas is banaliausiu mano sutiktu zmoniu. Jei agliskai skaitai, tai perskaityk Speak (1999) by Laurie Halse Anderson. Kazkodel manau kad rastum ten save.

Sitame forume tiesiog settingai tragiski, negaliu prideti attachmento, turesi pati parsisiusti.