- 2020 03 19, 00:16
#407670
Tarkim, žmogus kažkokiais savo smegenų veikimo parametrais nepatenkintas. Ar tai būtų susiję su miegu, energija, emocijom, nerimu, minčių forma ar turiniu, libido. Galimas variantas. Nu dėl to ir kreipiasi gi pas specialistus, kažkuom nepatenkinti žmonės.
Pirma nereikia sakyti, kad tai yra kažkokia liga. Liga aplamai subjektyvi sąvoka. Pagal žodyną, liga - organizmo veiklos sutrikimas. Sutrikimas kitaip - nenormali veikla. Bet pripažinkim, kas yra normalu, kaip organizmas turėtų funkcionuoti - tai juk asmeninis, subjektyvus sprendimas. Pvz vienas žmogus nori testosterono, kad daug būtų organizme, kitas - kad mažai. Tai čia nėr atsakymo kuris teisus, tai tiesiog pasirinkimas.
Tai kai kalbam apie organizmo veiklą žemiau kaklo - mes lengvai galim sutarti, kas yra liga, o kas nėra, nes dauguma norim to pačio, kad nieko neskaudėtų, raumenys būtų pajėgūs, valdytum gerai kūną ir panašiai. Pretty cut and dry.
Tai nesunku sutarti kaip veikti turi kūnas. Ar net protas pvz parkinsono, alzheimerio atvejais. Bet kai kalbama apie taip vadinamus psichinius sutrikimus - tai kur kas subtiliau, ligos ir ne ligos riba išsilieja, nes reikia prisiminti - pageidaujami organizmo funkcionavimo parametrai yra subjektyvu. Pageidavimai skiriasi, ne visi norim to pačio. Taip vadinamos psichinės ligos panašesnės man į tiesiog atipinius sąmonės veikimo bruožus. O kaip sąmonė turi dirbti - va čia tai gali būti nuomonių išsiskyrimas. Gal vienas nori miegoti 6 valandas, o kitas - 12. Vienas nori būti pilnas energijos ir minčių, o kitas - ramiai sau chillint prie teliko. Vienas nori krūvos jausmų, kitas ramiau. Vienam gali patikti būti iki skausmo pedantiškam. Kitam tai OCD. Kuris ligotas? Nei vienas, nei kitas, nes tai yra subjektyvu, tai pasirinkimas koks tu nori būti. Kas vienam bug'as organizmo, kitam - feature. Tai vertybių klausimas.
Vadinasi turėtų būti taip, visai kitaip negu kūno medicinoj: nueini pas neuronų specialistą, kad ir kaip jį pavadintum ir ne jis tau pasako, koks turi būti tavo elgesys, kokios mintys, jausmai ir kitos tavo asmeninės savybės, bet tu pasakai jam. Nes religiją gi žmonės renkasi, kuri lygiai kaip psichiatrija tau sako koks turi būti, kaip jaustis. Ir tada tas neuronų specialistas tau siūlo priemones chemines kaip tau pasiekti tą norimą būseną.
O dabar yra diktatūra kažkokia, va - normų sąrašas ir prašom įlysk į jį. Psichiatrija dabar kaip religija sako: turi būti laimingas, ramus, energingas, nebailus. Atrodytų, kad normalu, viskas čia geras, bet nepamirškim, tai - vertybiniai teiginiai. Moraliniai. O jeigu nepritari šiom vertybėm, kas tada? Ogi esi ligonis ir eini prieš mokslą. Bet va tame ir esmė, kad psichiatrija sumaišo mokslą/objektyvę tiesą su subjektyviais vertybiniais/moraliniais sprendimais.
O jeigu aš noriu pvz kas antrą dieną tik miegoti, manijoj būti apsinešęs, neblaivus, jeigu aš noriu bijoti ir tyrinėti tą jausmą, patirti neįprastas sąmones būsenas (tripus/psichozes)? Ar tai reiškia, kad aš tai renkuosi ar kad aš sergu daug ligų?
Daugiau laisvės yra viskas ką aš noriu pasakyti.
Pirma nereikia sakyti, kad tai yra kažkokia liga. Liga aplamai subjektyvi sąvoka. Pagal žodyną, liga - organizmo veiklos sutrikimas. Sutrikimas kitaip - nenormali veikla. Bet pripažinkim, kas yra normalu, kaip organizmas turėtų funkcionuoti - tai juk asmeninis, subjektyvus sprendimas. Pvz vienas žmogus nori testosterono, kad daug būtų organizme, kitas - kad mažai. Tai čia nėr atsakymo kuris teisus, tai tiesiog pasirinkimas.
Tai kai kalbam apie organizmo veiklą žemiau kaklo - mes lengvai galim sutarti, kas yra liga, o kas nėra, nes dauguma norim to pačio, kad nieko neskaudėtų, raumenys būtų pajėgūs, valdytum gerai kūną ir panašiai. Pretty cut and dry.
Tai nesunku sutarti kaip veikti turi kūnas. Ar net protas pvz parkinsono, alzheimerio atvejais. Bet kai kalbama apie taip vadinamus psichinius sutrikimus - tai kur kas subtiliau, ligos ir ne ligos riba išsilieja, nes reikia prisiminti - pageidaujami organizmo funkcionavimo parametrai yra subjektyvu. Pageidavimai skiriasi, ne visi norim to pačio. Taip vadinamos psichinės ligos panašesnės man į tiesiog atipinius sąmonės veikimo bruožus. O kaip sąmonė turi dirbti - va čia tai gali būti nuomonių išsiskyrimas. Gal vienas nori miegoti 6 valandas, o kitas - 12. Vienas nori būti pilnas energijos ir minčių, o kitas - ramiai sau chillint prie teliko. Vienas nori krūvos jausmų, kitas ramiau. Vienam gali patikti būti iki skausmo pedantiškam. Kitam tai OCD. Kuris ligotas? Nei vienas, nei kitas, nes tai yra subjektyvu, tai pasirinkimas koks tu nori būti. Kas vienam bug'as organizmo, kitam - feature. Tai vertybių klausimas.
Vadinasi turėtų būti taip, visai kitaip negu kūno medicinoj: nueini pas neuronų specialistą, kad ir kaip jį pavadintum ir ne jis tau pasako, koks turi būti tavo elgesys, kokios mintys, jausmai ir kitos tavo asmeninės savybės, bet tu pasakai jam. Nes religiją gi žmonės renkasi, kuri lygiai kaip psichiatrija tau sako koks turi būti, kaip jaustis. Ir tada tas neuronų specialistas tau siūlo priemones chemines kaip tau pasiekti tą norimą būseną.
O dabar yra diktatūra kažkokia, va - normų sąrašas ir prašom įlysk į jį. Psichiatrija dabar kaip religija sako: turi būti laimingas, ramus, energingas, nebailus. Atrodytų, kad normalu, viskas čia geras, bet nepamirškim, tai - vertybiniai teiginiai. Moraliniai. O jeigu nepritari šiom vertybėm, kas tada? Ogi esi ligonis ir eini prieš mokslą. Bet va tame ir esmė, kad psichiatrija sumaišo mokslą/objektyvę tiesą su subjektyviais vertybiniais/moraliniais sprendimais.
O jeigu aš noriu pvz kas antrą dieną tik miegoti, manijoj būti apsinešęs, neblaivus, jeigu aš noriu bijoti ir tyrinėti tą jausmą, patirti neįprastas sąmones būsenas (tripus/psichozes)? Ar tai reiškia, kad aš tai renkuosi ar kad aš sergu daug ligų?
Daugiau laisvės yra viskas ką aš noriu pasakyti.
