nedepresuok.lt

Susipažinimui-


http://www.lapa.lt/lt/asociacija/straip ... k-galerija

Lank(i)au nuo 2012 m. pas psichologę-psichoterapeutę Kamilę Butkevičiūtę-Astrauskienę.

P.S. Labai rekomenduoju

depth psychology


https://www.cgjungcenter.org/clinical-s ... sychology/


Gylio psichologija reiškia terapijos metodus, kurie yra atviri tyrinėti subtilius, nesąmoningus ir transpersonalinius žmogaus patirties aspektus. Gilinantis požiūris gali apimti terapines tradicijas, tiriančias nesąmoningą ir apimančią sapnų, kompleksų ir archetipų tyrimą ir tyrinėjimą. Gylio psichologija nėra patologizuojanti ir tvirtinanti.

Mūsų požiūris į birželio dainininkų kliniką grindžiamas Šveicarijos psichiatro Carlo Gustavo Jungo (1875–1961), sukūrusio analitinę psichologiją, teorijomis. Šis požiūris sutelkia dėmesį į psichiką, žmogaus vystymąsi, asmenybės formavimąsi ir individualizaciją. Individuoti yra mūsų nesąmoningo potencialo pritaikymas konkrečiai gyvai tikrovei. Šis procesas padeda užmegzti tiltą tarp asmens ir nesąmoningo, taip pat asmens ir jo (jos) platesnės bendruomenės. Atlikdamas vidinį ir išorinį tyrinėjimus, žmogus atranda stipresnį gyvenimo prasmės ir tikslo pojūtį.

Carlas Jungas manė, kad psichologinis kančia yra pusiausvyros sutrikimas, kuris dažnai patiriamas kaip atsiribojimas nuo gilesnės asmenybės, arba tai, ką jis vadina „Aš“. Jungianinė psichoterapija siekia atkurti asmens ryšį su savimi. Šios pastangos gali būti pasiektos per terapinius santykius, svajonių aiškinimą, aktyvią vaizduotę ir dirbant su išraiškinga terapija.








Terminą „gilioji psichologija“ sugalvojo XX amžiaus pabaigoje Eugenas Bleuleris, Ciuricho universiteto psichiatrijos profesorius ir Ciuricho „Burghölzli“ prieglobsčio direktorius (1898–1927), kur C. G. Jungas pradėjo savo karjerą. psichiatras

Giluminė psichologija
psichologijos ir psichoterapijos koncepcijos ,pasąmonėje vykstančius psichinius procesus laikančios pagrindiniu emocinių sutrikimų, asmenybės raidos ir raiškos šaltiniu. Apima Z.Froido psichoanalizę, K.G.
Jungo analitinę psichologiją, be to A. Adlerio individualiąją psichologiją, K. Horni (JAV) kultūros psichoanalizę, H.S. Salivano (JAV) tarpusavio santykių teoriją.

iš
psichologijos žodynas 1993

Gal kas nors dar lankėte Jungo analitinę psichoterapiją?Ar padėjo, kokie pliusai ir minusai?:)

O čia ne ta kur kelis k. per savaitę reik eit?

Ne,ten psichoanalizė.Su ja reikėtų praktiškai "susituokti",nes į kabinetą kaip į darbą reikėtų eiti.O į tikrą darbą eiti tik tam,kad paskui viską psichoanalitikui atiduoti.Beveik kaip prostitutės ir sutenerio tandemas gautusi.
Jungo analitinė psichoterapija irgi ilgalaikė,mažiausiai metus reikėtų lankyti,bet ji kaip ir kitos terapijos 1 k.į savaitę.Tik vat,man daugiau klausimų negu atsakymų su ja.Ar tas gilus knaisiojimasis po praeitį visada ir visiems padeda?Girdėjau sakant,kad tokios terapijos padeda kai žmogus pats maksimaliai dirba.Bet ką tai reiškia?aš tarkim išsipasakoju visą š...kuris ten man kažkada įvyko,viską išgyvenu dar kartą,ir kokie veiksmai turėtų būti,kad nuo to palengvėtų?Ar psichoterapeutai padeda į traumas pažvelgti kitaip?Daug klausimų kyla ,ar verta su tuo reikalu prasidėti, nes čia būtų toks ilgalaikis įsipareigojimas.Nesinorėtų eilinį kartą pradėti ir mesti.

A...aišku.
Metai tai niekis. Man psichologė sakė dabartinė, kad kokius 5 metus reiks lankyt. Kad čia ilgalaikis procesas ir t.t... Man atrodo, kad iki grabo lentos aš tas terapijas lankysiu. Vienokias ar kitokias.

Man labai darbe patinka pasiplepejimai su bendradarbiais. Issikalbam visi . Pajuokaujam paguodziam. Kaip ir psichoterapija . Aisku valytoja dirbant nepaplepesi. Gaila, bet jauciu tuoj baigsis sitas malonumas

Aš tai nelabai turiu kam išsikalbėt kai pagalvoju. Apie ligą ypač. Dar šiaip apie darbą, dar kažką tai su vyru galiu pašnekėt. Bet kai pabandau apie kokias paranojas su juo kalbėt, tai žiūri kaip ožys į naujus vartus.
Ir pvz kai sakau, kad einu į depresikų meetą tai žinot ką sako.. Sako: "eik eik, nuo mano galvos... mažiau man galvą kvaršinsi".

Bet žinai,kaip sakoma-net ant trijų raidžių galima pasiųst su meile.Arba juokais,svarbiausia,kad be pykčio balse:))
Aš dar pagalvojau,ar nebus taip kad užsisklendę savyje žmones,neturintys draugų ir neturintys su kuo išsikalbėti į psichoterapiją eina būtent dėl šitos priežasties?ne dėl to,kad jiems reikėtų kažkokių gilių knaisiojimų ir analizių,o tiesiog dėl nuoširdaus pokalbio apie kažką daugiau negu kasdienybė.Nes pvz.jeigu aš turėčiau draugą(-ę) su kuriuo galėčiau bent kartais pafilosofuoti ir pasigilinti į jausmų pasaulį,aš manau efektas būtų ne identiškais aišku,bet lb.panašus į psichoterapiją.kažkur skaičiau,kad pats žmogus žino visus atsakymus į savo klausimus,tiesiog dažniausiai neturi laiko
ar noro į tai pasigilinti.Kaip ir su fizinėm ligom-visada atrodo lengviau išgerti tabletę ir tikėtis stebuklo,negu gilintis į ligos priežastį, keisti gyvenimo būdą ir šalinti priežastį dėl ko susirgom.Aišku,čia toks nevienareikšmiškas tvirtinimas,nes situacijų būna įvairių,bet dabar rimtai susimąsčiau,ar žmonės nebando draugų stygių kompensuoti psichologais ir psichoterapeutais?

Astro-Meška rašė: Bet kai pabandau apie kokias paranojas su juo kalbėt, tai žiūri kaip ožys į naujus vartus.
Ir pvz kai sakau, kad einu į depresikų meetą tai žinot ką sako.. Sako: "eik eik, nuo mano galvos... mažiau man galvą kvaršinsi".

Gal drauge susirast?

Mane tai dažnai klausineja apie ligą. Gimines ir siaip pazistamiNet kai kurie gydytojai, ne psichiatrai sako, kad nepanašu, jog turečiau bedu su psichika

Man irgi ne kartą yra sakę ir man rodos,kad būtent tai buvo viena iš priežasčių kodėl psichiatrai labai atsainiai į mane žiūrėjo ir dažnai net nebandydavo kažkuo padėti.Nes esu tokių pasakymų iš jų girdėjusi savo adresu,jog susimąstydavau aplamai ar jie tikri medikai.Tik žymiai vėliau sužinojau apie tokį terminą,kaip "besišypsanti depresija",kai žmogus neparodo aplinkiniams jokių savo ligos požymių ir tokiu atveju tikrą ligos mąstą gali atpažinti tik l.geras profesionalas.

Aldona Julita, tokią draugę, draugą susirast tai fainai būtų, bet man kažkaip nelabai sekasi šiame plane. Na turiu draugų. Bet man rods pati kartais juos per atstumą laikau. Negaliu pasakyti kodėl. pvz., sulaukiu klausimų ko nerašau. Bet aš tiesiog arba būna neturiu ką pasakyt arba pamirštu.

Anomaly, jooo, ta "besišypsanti depresija". Aš dar šiaip kažkokią "madą" turiu, kad kai klausia kaip jautiesi, tai automatinis atsakymas "normaliai" arba "gerai", nors pvz kokią savaitę suicidinės mintys galvoj sukasi.
Ne kaukė gal bet tiesiog kažkoks keistas režimas manyje įsijungia su žmonėmis, kad sunku skųstis. Dėl to pas gydytojus sunku būna. Blem, čia buvo... galva svaigsta, vos ne atsijunginėju momentais, o gydytojui negaliu norm. pasakyti. Sakau: "ai, čia truputį silpna..." Nu tai kaip gydytojas sureaguos normaliai ar skirs kažką...? Tai vat, mokausi skųstis jau nemažai metų, bet kartais vis tiek tas "normaliai" režimas įsijungia.