nedepresuok.lt

- 2009 03 03, 18:46 #108094

Mano brangusisi atvirkščią psichologiją taiko- jei blogai elgiuosi, sako, kad myli mane mažiau. O aš atvirkščiai- pasakau, kad pykstu, kodėl jis negerai pasielgė, bet "vistiek tave myliu". Mes su juo skirtingai suprantam viską.
Iš tiesų tas pasakymas "ligonė" būtų skausmingas, turūt, kad nusivilčiau visu pasauliu...

Tai juk gal niekad nieko panašaus ir nebus, bet visad geriau tikėtis blogiausio ir paskui gali apsidžiaugt, kad ner viskas taip blogai =) Tik reik įsimint, kad sigti- nėra gėda! ypač jei stengiamės pasveikti =) .
Taip žinoma kad skirtingai, tai yra natūralu- mes skirtingos lytys ir viską skirtingai matom ir suprantam, kaip grb Navaitis sako tai džiaukimės ir vertinkim tuos skirtumus nes būtent jie ir daro mus viens kitam įdomius =)

Sustabdykit pasaulį, aš noriu išlipti

- 2009 03 04, 10:16 #108325 Mane draugas ligone pavadina, bet juk taip ir yra, tai ko čia pykt

nuo šiol viskas bus gerai.

- 2009 03 15, 10:35 #111560 labai bijau, kokia iš tiesų buvo draugo tėvo reakcija, sužinojus apie mano ligą.

nuo šiol viskas bus gerai.

- 2009 03 25, 19:32 #114983 Vyras nesupranta ir nenori, net nesistengia suprasti. Mano mama, brolis su šeima - negali patikėti, kad man pačiai su savimi blogai, nes įpratę matyri mane tik stiprią, o ne tokią kokia esu, taigi nesupranta mano būklės. Vyro tėvų šeima nežino, nes jie kuo mažiau žino tuo geriau miega ir be to, depresija jų žodžiais "ponų išmislas".
taigi, pakalbėti apie savo būklę galiu tik su psichoanalitike. Tiek ir pagalbėti gali artimieji.

- 2009 04 20, 15:01 #120142 O kaip jūs pranešėt apie savo liga šeimai, artimiesiems?

Mano tėvai ir brolis nieko nežino išvis. Gyvenam atskiruose miestuose. Mato, kad aš ne tokia, kaip paprastai, o kitokia nei jie buvau visada - amžina maištininkę, amžinai viskas atvirkščiai turi būti nei pas juos Tai pripratę. Dabar kai nusivažiavau iki vaistų vartojimo, kai nebepakanka psichoterapijos, žiūri į mane, kai retais atvejais susitinkam, ir tiek, bijo klausti, kas yra, žiūri, ir tiek. Čia nuo vaikystės pas mus tokia "žiūrėjimo" tradicija: ima vaikas mikčioti kurią dieną, nieks neklaus, kas atsitiko, tik žiūri nusčiuvę, ir tiek. Tai va, nedrąsioji mano šeima nieko nežino.

Draugai žino. Mano žmogus mane palaiko ir kantriai eina kartu, atvažiuoja ir traukia lauk iš panikos priepuolių, prižiūri, kiek išeina, leidžia išsikalbėti, kiek man telpa, už ką aš dėkinga kaip nežinau kas Draugai įvairiai reaguoja. Aš apskritai dar prieš krizę nieko apie save nepasakodavau, ką jaučiu ir ar išvis ką nors jaučiu, tai dabar nustebę visi: sako nu nesąmonė kažkokia, kad tau kažkas negerai, viskas tau gerai, ką čia aiškini :lakstau Kai kuriems pasakiau, kaip man negerai, tai gaunu šiltų pokalbių, kiek tik noriu, palaikymo. Yra dalis nusisukusių, nes nesugeba su tokia realybe susitaikyti, kad jų guodėjai ir užtarėjai pačiai reikia dabar pagalbos Ką padarysi..

- 2009 04 20, 15:46 #120150 Mano mama tai bijo mano busenos, nes jos tetis, mano senelis, 5 metus sirgo depresija, gulejo ligonineje ir paskui nusizude. Man tada gal 13 metu buvo. Man buvo labai baisu. Ji dabar neigia mano busenas, reiklauaj is manes visokiu net super sveikam zmogui nelabai imanomu dalyku..nzn kodel..
Mano vyras pats geria AD, nors jam taip nera blogai kaip man..kartais as su juo atvirai pasikalbu, tai jam baisu kaip as jauciuosi, nes jis taip nesijaute niekada. O AD jis geria todel, kad po avarijos jaucia nerima ir nuolat gere. Cia jau mano ultimatumas buvo - arba eini pas gydytoja, arba skiriames..O jis skirtis labai nenori.
Sese mano irgi ignora deda. Moko mane kaip piemene kokia kaip reikia vaika aukleti ,ar su vyru sugyventi. Mano vidine busena suvokia kaip mano nesugyvenamo ir bjauraus charakterio israiskas.
Draugai tai mandagiai nelenda i dusia, o as apsimetineju, kad viskas OK;-) Is tikruju, tai nemanau, kad mane visi suprast turi..jiems tiesiog nesuvokiama mano patirtis ir isgyvenimai.

- 2009 05 29, 08:24 #129007 Na mano artimieji zino, kad as gyvenu visai kitam pasauly. Tik kas labiausia siutina, kad neisivaizduodami sitos busenos stengiasi padeti kvailais patarimais, kurie daznai dar labiau isvargina nei mane kamuojanti busena. Bet as suprantu ir juos. Kaip sakoma sotus alkano neuzjaus. Mano pasirinkimas yra neslepti, kuo sergu. Jausmu slopinimas savyje man padare per daug zalos, kad dar stengciaus nuslopinti savo liga.Kuomet dar nebuvo diagnozuota depresija, daug kas mane kad man tikriausia stogas ciuozia nuo per gero gyvenimo, kad as issikalineju ir panasiai. Po diagnozes visi kritikai uztilo.

Kai grimzti jau nebėra kur, tėra vienas kelias - į viršų.

- 2009 06 11, 14:06 #131460 Jau kelerius metus jaučiuosi nekaip, tik viskas stiprėja ir gilėja...

Draugų niekada neturėjau daug, bet ir tie pora artimesnių žmonių tolsta nuo manęs. Bandau juos pagauti, bet nesiseka kol kas. Iš dalies suprantu juos.

Artimieji numano, kas man yra, bet tiesiog nemoka iki manęs prieiti, o ir aš pati nežinau, kaip jie man galėtų padėti.

Visiems kitiems aplinkiniams aš tesu tik plačiai besišypsanti stipri moteris. Tos mūsų nuolat dėvimos kaukės.

- 2009 06 11, 19:56 #131483 Mano tevai ir brolis zino apie mano liga, jie su manimi nuo pat pradziu, stengiase mane palaikyti. Mano tetis medikas tik ne tos sryties, kurios man reikia, bet iš bendrų medicininių žinių jis supranta jog mano būsena yra lyga ir ją reikia gydyti, visokeriopai stengiasi padeti pasirinkti gera psichiatra (as sio klausimo ieskojimuose), finansuoja mano vaistų pirkimą, visuomet galiu su juo pasikalbeti apie tai kas su manimi dedasi, jis spindulys racionalaus mastymo mano gyvenime. Mama nelabai supranta rimtuma mano ligos ir mane laiko visiškai normaliu, sveiku žmogumi, tas man padeda isisamonti, jog aš ir esu normalus pilnavertis žmogus, nepaisant savo ligos, kas tikrai nera visa aš. Brolis viską žino, bet yra perdaug egocentriškas ir apsikrovęs savo problemomis kad labai rūpėtų mano būsena, bet tai aš vertinu kaip pliusą nes velgi jis mane vertina kaip sveiką, visavertį žmogų, perdaug nesiknisineja mano būsenose, nes man pačiai užtenka savo savianalizių.
Draugų neturiu daug ir jie nera šiuo aspektu artimi, todel ir nieko nežino, aš tuo džiaugiuosi nes gaunu pilnavertišką palaikymą iš šeimos, stengiuosi su draugemis palaikyti artimus, gilius ryšius susijusius su visais kitais dalykais isskyrus mano logą, tas mane pačią atitolina nuo ligos.

- 2009 06 12, 20:40 #131620 Mano liga zino beveik visi,su kuriais bendrauju ir tai tik todel,kad pati pasipasakoju,kaip man sunku.Tik daugelis nesupranta kodel skundziuosi,tipo gerai atrodai ir baik pergyvent.Darbe isvis nesupranta,koks tai gali buti jausmas,kai nieko negali,nenori ir nepajegi,bet tuo paciu lakstai kaip sveika,o kad ilistu i dusia ir pamatytu,kas joje dedasi.

Tarsi smelis tarp dantu girgzda mano likimas - negaliu jo nei isspjauti, nei praryti...

- 2009 06 12, 21:15 #131627 Pati susiduriau su tuo, kad viesame gyvenime visuomet stengiuosi likti linksma, grazi ir pan... ir pastebejau, kuo man budavo blogiau tuo labiau maskavau.
Kazkada kalbejau su vienu zmogumi, kuris nezinojo apie mano liga - labai nustebo kuomet pasakiau api liga. O is to zmogaus - "juk tu puikiai atrodai ir viska speji, kur apatija, kur liudesys?" - stai ka is jo isgirdau.
Taigi supratau, kad imanoma pasleti savo tikraja busena nuo tu, kuriems nereikia zinoti. Dauguma mano aplinkos zmoniu nezino apie mano liga. Tik kelis kart isdave tabletes - ant virtuves stalo laikau vaistus, kad neuzmirsciau isgerti... o kai paklausia, kazkaip jau nebepameluoju, jeigu pasitikiu tuo zmogumi...

- 2009 06 16, 22:51 #132376 Sveiki. Nežinau ar tai tinkama vieta, bet noriu paprašyti patarimų. Vakar ilgai kalbėjau, tiksliau praktiškai tik klausiausi labai brangaus žmogaus. Jis pasakė, kad serga depresija ir nerimo sutrikimu, pasakojo kaip jam blogai, kas blogai. Aš negalėjau susivaldyti ir visą laiką verkiau. Man buvo labai sunku viską išgirsti. Taigi pirma man kilus mintis buvo, ar tai, kad aš verkiau dar labiau jo neprislėgs? Labai noriu jam padėti, bet nežinau kaip. Šiandien visą dieną rinkau informaciją apie šitą ligą, skaičiau, analizavau, net užsiregistravau šitam forume. Noriu parodyti jam dėmesį, kad nesijaustų vienas, bet ir nenoriu, kad jis jaustųsi ligoniu. Patarkit, kaip tas dėmesys turėtų atrodyti? Ko Jums trūksta, kai būna blogai? Ar norite artimųjų palaikymo? Ar gera išsipasakoti? Ar pasiduodate draugų, šeimos narių įkalbinėjimasms ką nors nuveikti? Man tai svarbu, būsiu dėkinga už bet kokią informaciją, nes tokios, kaip elgtis ligonių artimiems žmonėms - ne šeimai, labai mažai.

EVERYTHING WILL BE OK IN THE END, IF IT'S NOT OK, IT'S NOT THE END.
Be the change you want to see in the world ~

- 2009 06 18, 18:53 #132625 Tokiems zmonems labai reikia demesio,uzuojautos,paguodos,tik ne per daug,kad nepradetu tuo naudotis.Pvz,mano atveju,kai nera kam atlikti darbu,einu per negaliu ir padarau,o kai gali kas nors kitas,tai geriau patingeti,o nieko neveikimas tai reiskia pasiduoti ligai.Reikia,kad tave suprastu,as aiskinu kaip man sunku,kaip as nepajegiu,o is manes saiposi,gerai atdodai,ko cia vaidini.Labai svarbu tokio zmogaus nepalikti vieno su savo mintimis,istempti i zmones.
Tu saunuole,kad pasiryzai padeti,nes vienam gyventi su depresija labai sunku.

Tarsi smelis tarp dantu girgzda mano likimas - negaliu jo nei isspjauti, nei praryti...

- 2009 07 26, 22:05 #139041 Kaip žmonėms atsikirsti į 100 kartų kartojamą „depresija - ponų liga, mano, karo laikais, tokių dalykų nebūdavo, nes turėjom svarbesnių problemų“?

[Astro-Meška]

- 2009 07 26, 22:22 #139043 Tegul knygučių daugiau pasiskaito... kiek rimtesnių nei "paršiuko Čiuko nuotykiai"... ar tikrai nebuvo...