- 2013 08 03, 10:20
#301868
Bet ką gi tos arbatos, ką tie vaistai? Tokios priemonės pakeičia asmens reakciją į situacijas ir tikrovę, bet nepakeičia pačios tikrovės, o juk būtent tikrovė yra tai, kas vienokias ar kitokias reakcijas išprovokuoja. Kartais tos reakcijos labai adekvačios: pvz., išduotas mylimojo nori nusižudyti. Šiuo atveju savižudybė yra daug sveikesnė reakcija nei susitaikymas su tuo. Deja, tokia reakcija yra kenksminga : ) todėl žmogus priverstas visais būdais keisti savo reakcijas. Ir vaistai, o ir arbatos, iš tiesų padeda. Pvz., buvo laikas, kai aš negalėjau susikaupti, negalėjau užsiimti jokia veikla, negalėjau net pakilti iš lovos ir tt. Tada pasirinkau medikamentais keisti savo reakcijas. Ir ką gi - dabar esu labai produktyvi, turiu daug veiklų, bendrauju su žmonėmis, ir mano buvimas tam tikrose srityse svarbus. Į įvykius reaguoju visuomenei priimtina forma, sau saugia forma (plėsdama šią mintį, tokias reakcijas pavadinčiau stereotipiškomis). Deja, visos tos veiklos man neteikia malonumo, viską darau tik iš pareigos, iš reikalo. Gydydama depresiją viltingai tikėjau, kad tapsiu laimingu žmogumi. E. V. Franklis nurodo tris būdus pasiekti prasmę: per meilę, per darbą, per kančią. Kuo toliau, tuo geriau matau, kad darbas nepadeda, kuo toliau, tuo labiau abejoju. Visad mąsčiau, kad mano mirtis bus savanoriška. Tik planavau dar pabaigti studijas, kad niekas kvailai neaiškintų, esą tą ji padarė neatlaikiusi mokslų naštos. Gal dar kiek pagyventi, kad mirčiau kaip sėkmingas žmogus, kad niekas neturėtų preteksto kelti paviršutiniškų versijų. Bet dabar man vėl pamelavo tas, kuriam verčiau nereikėjo, ir ėmiau svarstyti, ar verta laukt. Galiu išgerti kelis litrus arbatos, bet tikrovė ir žmonės nuo to nepasikeis, ir skaudėjimas anksčiau ar vėliau prasimuš. Tad kas iš visų tų "Nervus"?