nedepresuok.lt

- 2014 04 03, 19:31 #314521

Sweikos norejau paklausti ar niekam nebuwo tokio depresijos pozymio ,kad galwa visai tuscia tuscia nieko negali mastyti lyg nieko ten nebutu?

Man buvo sitas.Atrodo jog kazkas ateme mano mintys ir nieko negaliu galvot nieks neateina i galva

- 2014 04 03, 19:41 #314522 pas mane dar yra,tai kad jausmas lyg nykstu visai

- 2014 05 17, 10:02 #317111 „Jeigu žmogus jaučia didžiulį skausmą (šiuo atveju – emocinį), jis ne tik prasmės nebemato, o daug ko nebemato. Tačiau tą skausmą galima sumažinti – kartais tam užtenka paprasto nuoširdaus pokalbio, kartais reikia psichologinės pagalbos. Palyginimui užduočiau tokį klausimą: kokia prasmė padėti sužeistam ir kraujuojančiam žmogui? Gal tegu nesikankina? Paprastai mums tokie klausimai apie fizinę kančią nekyla. Kodėl emocinę kančią priimame kitaip? Savižudybė nėra racionalus pasirinkimas, dažniausiai tai desperatiškas kenčiančio žmogaus žingsnis“,

A. Mamontovas.

[/i]

Darvinas? Per daug paprasta...

- 2014 05 17, 15:05 #317135 Nesinori gyvent. Kiekviena diena atrodo lyg setono skirtas isbansymas. Svajonese-uzmigt ir nenubust. Bandziau. Nepavyko. Nesamoningai ieskau "isejimo" ir negrizimo atgal

- 2014 05 17, 15:40 #317136

Nesinori gyvent. Kiekviena diena atrodo lyg setono skirtas isbansymas. Svajonese-uzmigt ir nenubust. Bandziau. Nepavyko. Nesamoningai ieskau "isejimo" ir negrizimo atgal

Buvo ir man toks periodas. Tesėsi apie pusę metų. Baisiausia būdavo ryte nubusti ir suprasti, kad niekas nepasikeitė, kad išaušo eilinė kančios diena.
Kažkaip išbridau.

Darvinas? Per daug paprasta...

- 2014 05 17, 21:14 #317147 Man kasryt viena mintis-"ir vėl prakeikta dar viena diena...kaip norėčiau nenubust..." Ir taip beveik kasryt 5 metus. Ne gyvenimas, o kankynė, pasąmonėj krebžda mintis apie nepagydomą ligą. Na, kad nereikėtų pačiai atsakomybės prisiimt. Daugelis sako, kad tik to ir tereikia, kad užsinorėčiau gyvent.

- 2014 05 18, 07:23 #317154

Man kasryt viena mintis-"ir vėl prakeikta dar viena diena...kaip norėčiau nenubust..." Ir taip beveik kasryt 5 metus. Ne gyvenimas, o kankynė, pasąmonėj krebžda mintis apie nepagydomą ligą. Na, kad nereikėtų pačiai atsakomybės prisiimt. Daugelis sako, kad tik to ir tereikia, kad užsinorėčiau gyvent.

O vaistus vartoji kokius nors? Gal daug benzodiazepinų? Gal užsiimi savigyda alkoholiu ar narkotikais? Darbą turi? T.y. dirbti gali?
Nenoriu įžeisti, bet tokie dalykai irgi aktualūs.

Darvinas? Per daug paprasta...

- 2014 05 18, 15:14 #317209

Man kasryt viena mintis-"ir vėl prakeikta dar viena diena...kaip norėčiau nenubust..."

O vaistus vartoji kokius nors? Gal daug benzodiazepinų? Gal užsiimi savigyda alkoholiu ar narkotikais? Darbą turi? T.y. dirbti gali?
Nenoriu įžeisti, bet tokie dalykai irgi aktualūs.

Venlafaksinas, tiapridalis ir xanax pagal poreikį. Pagal poreikį ir alkoholis. O poreikis dažnas, nes gyvent kas antra diena noro nėra. Žinau teoriškai viską, kas gresia nuo tokio mišinio, žinau, kad problema tik didės dėl alkoholio vartojimo, bet viduj taip bloga, kad nusispjaut kas bus, nes gyvenimo nebranginu vistiek. Lyg ir bandau kabintis - vaistai, daktarai, stacionarai, bet......

- 2014 05 18, 15:18 #317211 P.S. dirbu. Ir daug. Darbą turiu, dar kaime gyvenu, kur nori nenori turi eit nors minimaliai padirbėt. Tik kad nei gulėt, nei dirbt nesinori visai

- 2014 06 03, 16:36 #318058

Nesinori gyvent. Kiekviena diena atrodo lyg setono skirtas isbansymas. Svajonese-uzmigt ir nenubust. Bandziau. Nepavyko. Nesamoningai ieskau "isejimo" ir negrizimo atgal

Buvo ir man toks periodas. Tesėsi apie pusę metų. Baisiausia būdavo ryte nubusti ir suprasti, kad niekas nepasikeitė, kad išaušo eilinė kančios diena.
Kažkaip išbridau.

Ir man taip pat - labiausiai laukiu vakaro, kada eisiu miegoti ir sunkiausia ryte, kai supranti, kad niekas nepasikeite, ta pati beprasmybe ir apatija

- 2014 06 09, 16:52 #318301 Kiekvieną rytą pabudus užplūsta beviltiškumo jausmas..

- 2014 06 09, 20:48 #318355 o as negaliu niekaip is lovos islipti. Is vakaro prisikuriu planu, ka butinai padarysiu, bet ryte suprantu, kad tiesiog negaliu nieko. Ant krutines tarsi akmuo uzdeta
Zmones, kada , po kiek laiko tokie pojuciai praeina? Kiek jus laiko gyvenate su siais jausmais? Man jau ir AD pakeite, bet niekas nesikeicia.

- 2014 06 09, 22:07 #318358

o as negaliu niekaip is lovos islipti. Is vakaro prisikuriu planu, ka butinai padarysiu, bet ryte suprantu, kad tiesiog negaliu nieko. Ant krutines tarsi akmuo uzdeta
Zmones, kada , po kiek laiko tokie pojuciai praeina? Kiek jus laiko gyvenate su siais jausmais? Man jau ir AD pakeite, bet niekas nesikeicia.

Aš jau 5 metus su tuo gyvenu. Būna pagerėjimų, būna kritimų, negaliu pasakyt kada ir kaip. Tiesiog TAI vyksta nepriklausimai nei nuo aplinkybių, nei nuo laiko. Atrodo, kad jau pripratau prie tos ligos, atrodo, kad taip turi būt, va ir gyvenu taip. Su komplikacijom, bet GYVENU

- 2014 06 09, 22:58 #318360

o as negaliu niekaip is lovos islipti. Is vakaro prisikuriu planu, ka butinai padarysiu, bet ryte suprantu, kad tiesiog negaliu nieko. Ant krutines tarsi akmuo uzdeta
Zmones, kada , po kiek laiko tokie pojuciai praeina? Kiek jus laiko gyvenate su siais jausmais? Man jau ir AD pakeite, bet niekas nesikeicia.

Aš jau 5 metus su tuo gyvenu. Būna pagerėjimų, būna kritimų, negaliu pasakyt kada ir kaip. Tiesiog TAI vyksta nepriklausimai nei nuo aplinkybių, nei nuo laiko. Atrodo, kad jau pripratau prie tos ligos, atrodo, kad taip turi būt, va ir gyvenu taip. Su komplikacijom, bet GYVENU

O siaube, geriANT ad DEPRESIJA SU VISOMIS APATIJOMIS KANKINA 5 METUS????? juk tai kosmatas, kodel AD netvarko depresijos?

- 2014 06 10, 00:17 #318362

o as negaliu niekaip is lovos islipti. Is vakaro prisikuriu planu, ka butinai padarysiu, bet ryte suprantu, kad tiesiog negaliu nieko. Ant krutines tarsi akmuo uzdeta
Zmones, kada , po kiek laiko tokie pojuciai praeina? Kiek jus laiko gyvenate su siais jausmais? Man jau ir AD pakeite, bet niekas nesikeicia.

Negaliu tiksliai pasakyti, kada man tai dingo. Gydytis pradėjau vasarį, pradžioj gėriau tik vienus vaistus. Jie nuėmė norą dienas leisti verkiant dėl visko iš eilės. Po pusantro mėnesio gavau papildomų vaistų, pradžioj maniau, kad jie išvis tik blogina reikalus, nes ėmė kilti ryškūs vaizdiniai apie tai, kaip susižaloju, vienu metu trūko jau labai nedaug, kad tiesiog susirinkčiau dantų šepetėlį, turimus vaistus ir porą triusikų ir važiuočiau į Vasaros gatvę prašyti, kad mane uždarytų, nes kitaip neišgyvensiu. Nenuvažiavau tik todėl, kad negalėjau palikti vieno katino, nenorėčiau, kas jis iš bado numirtų. O tada kažkaip viskas pradėjo gerėti. Lyg ir po truputį, kol galiausiai supratau, kad jaučiuosi gerai. Akmenys nebeguli, turiu jėgų dalykams, turiu netgi noro juos daryti, ir kai nedarau, tai įprastai tiesiog tingiu, o ne negaliu, kaip anksčiau.

Gal tau neseniai AD pakeitė ir dar nespėjo suveikti? Netikėjau, kad gali reikėti tiek laiko, bet po mėnesio mano antrieji vaistai situaciją net blogino. Dar po kelių savaičių viskas susitvarkė. Tai gal ir tau dar negalutinis poveikis jaučiamas? Arba gal vaistai netinka... Aš viena iš laimingųjų, kuriai va pataikė. Nors ir šūvis buvo stiprus - antidepresantai, kuriuos rašo kone beviltiškiems, kai jiems kiti vaistai nepadeda...