Iškarpos iš rietenų ir kalbėjimų ne į temą

Moderatorius: signs

Parašė slibinėlis
#317116 Tai kad aš turiu tą žmogų. Jeigu nebūtų atsiradęs mano gyvenime, tai tikrai būčiau jau seniai nusižudžius - ir dabar tikrai nebandau kažkaip čia visko dramatizuot. Tik jis būdavo šalia kai jau tikrai atrodydavo, kad užteks man visko. Kartą net laukė ketvirtą valandą nakties, prie skaipo, nors dar net nedraugavom, nei minties apie tai nebuvo, kažkaip intuityviai jautė, kad man negera - tąkart grįžau namo girta, susipjausčius rankas. Vakar net pasakė - taigi jei abu nebūtumėm tokie jautrūs, gi net nebūtumėm susipažinę. Tas tiesa.

Mane anksčiau ir palaikydavo vien ta mintis, kad žmogus su kuriuo noriu pasent jau yra čia, šalia, kuris mane palaiko ir supranta taip gerai kaip niekas kitas. Ir dabar - tesinori apsikabinti ir gulėt, meilėj. Ko daugiau reikia? Su juo tikrai nebesijaučiu vieniša. Bet.

Atrodo, kad ant manęs kažkas staigiai užgriuvo, kažkas APSĖDO, iš ko niekaip negaliu išsivaduot. Aš tikrai labai norėčiau gyvent, tiesiog gyvent, džiaugtis, kad man vos 22, ir dar galiu tiek daug visko nuveikt. Nors ir nuoga likčiau, pažeidžiama ir visokia kokia. Depresija? Stiklo gaubtai? Juodi debesėliai? Cha cha. Vis tiek viskas byra, į šipulius, kur tik prisiliesčiau, ką tik bedaryčiau. Nieko nenoriu, norėčiau dingt išvis nuo žemės paviršiaus. Miegu, tiesiog miegu, dieną, naktį. Man išvis pasidarė pakankamai sudėtinga tiesiog judėt.

Praeitą vasarą lygiai taip pat viskas buvo, ir užpraeitą. Galvojau - va, išsilaikysiu egzus, viską susitvarkysiu, ir galėsiu sau ramiai skaityt knygas ir maukt alų. Jau viskas - gyvensiu, maloniai leisiu laiką, darysiu tik tia, kas tikria patinka, keliausiu, bendrausiu, skaitysiu, žiūrėsiu filmus ir pan. Laukiau vis kažko, pagerėjimo, prašviesėjimo. Ir ką. Nieko, visus reikalus susitvarkius jaučiausi taip pat baisiai kaip ir per sesiją. Na, nebent sutvarkius reikalą, save išbandžius. Vis tiek jaučiaus išpista pro visus galus, nemiegojus, išmokti tiek medžiagos buvo pakankamai sudėtinga (t.y. teoriškai reikėjo kalti visus sekmadienius, ir taip visus mokslo metus, kad galėtum jaustis ramiai sesijai atėjus. Net ir dėstytojai taip nuteikia - tipo, tokia specialybė.) Aš taip pisausi veltui - man nepatiko. Na ką, išsilaikydavau aš tuos egzus, aštuonetams ar devynetams, po sesijos net raukšlių ant kaktos atsirado, stuburą susigadinau per tuos kalimus. Čia kažkoks tyčiojimasis iš savęs, kitaip neišeina pavadint. Ką jau kalbėt apie tai, kad esi įstojęs per klaidą, ir visiškai savęs toje specialybėje nematai. Man net kildavo isterija, imdavau iš savęs tyčiotis, kad save apgaudinėju, jog visgi pabaigsiu, iš tokių šūdų rašysiu kursinius ar bakalaurinį. Juokdavaus net per paskaitas, su didžiule pagieža ir panieka akyse, iš visko, kas buvo susiję su mana specialybe, kad bandau čia kažką, kaip koks mokslinčius, sukurpt. Išsilaikius egzus, aišku, nebelikdavo streso, bet kadangi ir nebebuvo problemos, kurią turėčiau ir galėčiau spręst, tą problemą atrasdavau savyje. Tiesiog pati sau tapau problema.

Perstojau ten, kur mane aplinkiniai ir įsivaizdavo nuo pat mažumės - tipo, man sekėsi, man patiko. Nežinau, man yra po-xui. Jaučiu, kad įstengčiau baigti, tai ir studijuoju. Krūvis bent triskart mažesnis. Galėjau pasirinkti gretutines studijas, galėjau pasirinkt psichologiją, ir tai mano svajonė nuo nežinau kiek metų. Net kartą buvau pasiryžus viską mest ir atsidėt individualiam matematikos mokymuisi, kad įstočiau į tą psichologiją, o to, kad gretutinėse studijose tuoj turėsiu tokį pasirinkimą, anuomet net nebūčiau susapnavus. O ką aš, save nubaudžiau, nemoku to kitaip pavadint, nebent didžiule nemeile sau. Nesugebėjau ten užsirašyt, nesugebėjau praėjus deadlainui nueit į dekanatą ir paprašyt. Esu 80proc. įsitikinus, kad jei būtų buvę vietų, mane būtų priėmę. Pasielgiau panašiai, kaip ir pirmąkart stodama į visiškai manęs nedominančią specialybę. Bausme. Kaip ir turiu už ką savęs nekęst, na, nežinau, logikos trūksta mano apsisprendimuose ir elgesyje. Yra kažkokia problema, apčiuopiama, tai va, galiu ja ir rūpintis. O kad psichinė būklė tokia supista, jog net nežinau kiek laiko negaliu susikaupti perskaityt knygą, ar pažiūrėt filmą, nuo pradžios iki galo - na, argi čia tokia jau didelė problema?

Ši sesija nepareikalaus streso, tai aš nei bijau jos, nei ką, tiesiog norėčiau kad greičiau praeitų. Norėčiau, kad greičiau ir visas mano gyvenimas praeitų. Kiek save atsimenu, beveik visą laiką tūnau savo kambary, prie kompo, ir laukiu geresnių dienų. Laukiu, kol kažkas nukris iš dangaus, kažkas pasikeis, užsimanysiu visur eit ir viską daryt. Tingiu važiuot į egzus visa suprakaitavus ir šlapia - žada karščius. Viskas nesiseka, gal karma? :D
Vartotojo avataras
Parašė malonas
#317124 Labai gerai suprantu tą "kažko" laukimą. Užtat man "Belaukiant Godo" turbūt viena mėgstamiausių pjesių. Būtinai paskaityk, jei dar nesi skaičius.
Vartotojo avataras
Parašė Būsena
#317126 Slibinėli, neturiu žodžių. Nežinau, kada tau įvyks tas "spragtelėjimas" ir savijauta pradės gerėti. Manau, kad nepaisant visų atkryčių keliauji link to.

Sakyčiau lipimas iš visų depresijų, egzistencinių krizių, tuštumos, bedugnės ar bala žino ko vyksta labai lėtai. Man pačiai stogas parčiuožė atgal po kažkiek metų. Ir tai nežinau ar visam laikui. Gal įvykus kokiai rimtesnei krizei ar nelaimei - vėl likčiau be stogo?
Parašė slibinėlis
#317139 Čia galima tik keiksmus rašyti b.let.
Parašė slibinėlis
#317144 malonai, ačiū, skaitysiu vasarą, ble.t na-chui kaip viskas užpis-o. :bloga
Parašė slibinėlis
#317145 malonai, ačiū, skaitysiu vasarą, ble.t na-chui kaip viskas užpis-o.
Parašė slibinėlis
#317146
Būsena rašė:Slibinėli, neturiu žodžių. Nežinau, kada tau įvyks tas "spragtelėjimas" ir savijauta pradės gerėti. Manau, kad nepaisant visų atkryčių keliauji link to.

Sakyčiau lipimas iš visų depresijų, egzistencinių krizių, tuštumos, bedugnės ar bala žino ko vyksta labai lėtai. Man pačiai stogas parčiuožė atgal po kažkiek metų. Ir tai nežinau ar visam laikui. Gal įvykus kokiai rimtesnei krizei ar nelaimei - vėl likčiau be stogo?


Bet kaip apmaudu - tarkim, pagerėja - tai viskas ok, džiaugies, na, juk, rodos, dabar žinosi, kad gali ir nesirgt, gali džiaugtis, susitvarkyt su savim, gali sulaukti remisijos, ir galėsi vėliau tik tuo ir guostis vėl pablogėjus sveikatai. O va bac - pablogėja - ir vėl norisi loti, kad niekas čia nepagerėja, kad nei nebuvo pagerėję, kad viskas beviltiška. Emocijos ima viršų, o šaltu protu negali tų pagerėjimų ir pablogėjimų įvertint, kažkaip persipina viskas, erdvėj, laike, praeityje. Nu žodžiu.

Mano mąstymas ir kalba labai sulėtėję, sunku rišliai reikšt mintis, taip anksčiau nuo neuroleptikų būdavo :bloga Savo kaimynei kuriai bent 40m. sugebėjau pasakyt - "ai nu, žinai gi tu... ten... e..." :bloga Kai taip nutinka, kai jau gresia nusišnekėjimu, imu savęs klausyt, tarsi iš šono, kokius čia šūdus šneku, ir tada jau tikrai imu taip žiauriai nerišliai ir lėtai kalbėt, kad manęs nepertraukt būtų tiesiog mažų mažiausiai nepadoru.

Ir vėl reiktų nusikeikti. Eina na-chui, pyderai ble.t.
Parašė slibinėlis
#317148 Ir dar pasikeiksiu.

Ir vėl susidūriau su raudonavimu. Labai keista, nes prisimenu save išraudonavusią nebent kokioj pradinėj, na, rausdavau absoliučiai nuo bet ko, kasdien, ir po daug kartų - atsakinėdama, pagirta, sukritikuota, užkalbinta, vos kažkam paminėjus mano vardą. Vėliau kažkaip ta problema su laiku visai išnyko, jau kokius septynis metus visai neraudau. Net ir susigėdus, ar meluodama, ar ant scenos prieš daug žmonių būdama, na nė kiek nerausdavau. Kai net šiaip neraustantys man sakydavo - oho, kaip laisvai jautiesi, atrodai savim pasitikinti ir visuomet išlieki rami. Neseniai teko pabūt su seserim, kurį laiką pagyvent. Ji mane nuo pat vaikystės menkino ir žemino - na, gal ne taip baisiai, bet taip jaučiaus, būtent taip ir ne kitaip, tad koks skirtumas menkino ar ne. Gal nenorėjo, na, ok. Prieš ją kaip atmata iki šiol jaučiuos. Žodžiu, su ja kalbant ir vėl ėmė degt žandai, o prieš kelias dienas univere visai netikėtai dėstytojo paminėta išraudau kaip burokas. :bloga
Vartotojo avataras
Parašė Adiavi
#317149 Kas per šūdas? Neįmanoma normaliai gyvent. Sukilo apendicitas - išoperavo, sugijo, pamiršai. Užėjo migrena-pakentėjai pusę paros, išgėrei antimigretikų, ir vėl gyveni sau įprastą gyvenimą. Pagaliau, PMS, ir tas praeina. Betgi kas čia per velniava su tom smegenim, serotoninais, dopaminais, neuromediatoriais ir dar visa kita man sunkiai suvokiama velniava mano galvoj. Kaip perintsaliuot tuos suklerusius "windowsus" mano suknistoj smegeninėj? Gal kas turit instrukciją? Nes jei dar taip bent metai, ir atsilaisvins nauja darbo vieta :( Nx
Vartotojo avataras
Parašė Astro-Meška
#317152 bomžas tas mano broliukas, nešdinkis na... kiek galima, su... alkoholikas, jau net duris kambario rakintis pradėjau, nuopisa, mažapimpis bl.
Vartotojo avataras
Parašė maingirdas
#317159 Neduok dieve ,Kuroshitsuji, turėti brolį alkoholiką . Mano brolis per gėrimą 36 metų žuvo .
Vartotojo avataras
Parašė Astro-Meška
#317182 Maniškis buvo į avariją patekęs. Važiavo penkiese. Du užsimušė. visi girti buvo... Maniškiui 40 suėjo. ir jis kaka vėl girtas v žopu parsivilko. Nepasisveikinau. Šiaip iki šiol gražiuoju su juo, nes bijau, kad pis į galvą, jau buvo atitrankęs kūūūlverstūūūkaaaas mane ne kartą. Nu blyn, kad jis išsikeltų pas kokią tokią pačią, abu gyventų kaip jie nori, kaltųsi ten abu, gertų, negertų - jų reikalas. pyyyyyypiecas visiškas. Pavargau nuo tos smarvės, vaizdų ir baimės!!!!!!!
Parašė slibinėlis
#317191 Truputį liūdna, nes mano gimtadienis, ir manęs beveik niekas nepasveikino. Na, aš tuos žmones sveikindavau, ir skambindavau jiems, jų pasiilgdavau ir pan. Atrodė, bendraujam ne dėl to, kad neturim daugiau su kuo bendrauti, ir tai laisvas abipusis pasirinkimas. Kelias artimiausias drauges kviečiau pasisėdėti į barą, na, simboliškai taip, bet pasirodo, kad labai užimtos, galvoja visokius pasiteisinimus kaip nusimuilint ir pan. Na, kam per prievartą visa tai daryt, kam taip baust save ir dar kitus, visai niekuo dėtus. O aš eidavau jų sveikinti, nors gal ir ne visada labai norėdavau eiti, bendrauti su didele kompanija, ar nelabai turėdavau tam pinigų, bet kažkaip norėdavosi pasveikint ir pabūt drauge.
Parašė slibinėlis
#317197 Bet šiaip jo, aš žiauriai nuobodi.