- 2014 05 17, 11:40
#317116
Tai kad aš turiu tą žmogų. Jeigu nebūtų atsiradęs mano gyvenime, tai tikrai būčiau jau seniai nusižudžius - ir dabar tikrai nebandau kažkaip čia visko dramatizuot. Tik jis būdavo šalia kai jau tikrai atrodydavo, kad užteks man visko. Kartą net laukė ketvirtą valandą nakties, prie skaipo, nors dar net nedraugavom, nei minties apie tai nebuvo, kažkaip intuityviai jautė, kad man negera - tąkart grįžau namo girta, susipjausčius rankas. Vakar net pasakė - taigi jei abu nebūtumėm tokie jautrūs, gi net nebūtumėm susipažinę. Tas tiesa.
Mane anksčiau ir palaikydavo vien ta mintis, kad žmogus su kuriuo noriu pasent jau yra čia, šalia, kuris mane palaiko ir supranta taip gerai kaip niekas kitas. Ir dabar - tesinori apsikabinti ir gulėt, meilėj. Ko daugiau reikia? Su juo tikrai nebesijaučiu vieniša. Bet.
Atrodo, kad ant manęs kažkas staigiai užgriuvo, kažkas APSĖDO, iš ko niekaip negaliu išsivaduot. Aš tikrai labai norėčiau gyvent, tiesiog gyvent, džiaugtis, kad man vos 22, ir dar galiu tiek daug visko nuveikt. Nors ir nuoga likčiau, pažeidžiama ir visokia kokia. Depresija? Stiklo gaubtai? Juodi debesėliai? Cha cha. Vis tiek viskas byra, į šipulius, kur tik prisiliesčiau, ką tik bedaryčiau. Nieko nenoriu, norėčiau dingt išvis nuo žemės paviršiaus. Miegu, tiesiog miegu, dieną, naktį. Man išvis pasidarė pakankamai sudėtinga tiesiog judėt.
Praeitą vasarą lygiai taip pat viskas buvo, ir užpraeitą. Galvojau - va, išsilaikysiu egzus, viską susitvarkysiu, ir galėsiu sau ramiai skaityt knygas ir maukt alų. Jau viskas - gyvensiu, maloniai leisiu laiką, darysiu tik tia, kas tikria patinka, keliausiu, bendrausiu, skaitysiu, žiūrėsiu filmus ir pan. Laukiau vis kažko, pagerėjimo, prašviesėjimo. Ir ką. Nieko, visus reikalus susitvarkius jaučiausi taip pat baisiai kaip ir per sesiją. Na, nebent sutvarkius reikalą, save išbandžius. Vis tiek jaučiaus išpista pro visus galus, nemiegojus, išmokti tiek medžiagos buvo pakankamai sudėtinga (t.y. teoriškai reikėjo kalti visus sekmadienius, ir taip visus mokslo metus, kad galėtum jaustis ramiai sesijai atėjus. Net ir dėstytojai taip nuteikia - tipo, tokia specialybė.) Aš taip pisausi veltui - man nepatiko. Na ką, išsilaikydavau aš tuos egzus, aštuonetams ar devynetams, po sesijos net raukšlių ant kaktos atsirado, stuburą susigadinau per tuos kalimus. Čia kažkoks tyčiojimasis iš savęs, kitaip neišeina pavadint. Ką jau kalbėt apie tai, kad esi įstojęs per klaidą, ir visiškai savęs toje specialybėje nematai. Man net kildavo isterija, imdavau iš savęs tyčiotis, kad save apgaudinėju, jog visgi pabaigsiu, iš tokių šūdų rašysiu kursinius ar bakalaurinį. Juokdavaus net per paskaitas, su didžiule pagieža ir panieka akyse, iš visko, kas buvo susiję su mana specialybe, kad bandau čia kažką, kaip koks mokslinčius, sukurpt. Išsilaikius egzus, aišku, nebelikdavo streso, bet kadangi ir nebebuvo problemos, kurią turėčiau ir galėčiau spręst, tą problemą atrasdavau savyje. Tiesiog pati sau tapau problema.
Perstojau ten, kur mane aplinkiniai ir įsivaizdavo nuo pat mažumės - tipo, man sekėsi, man patiko. Nežinau, man yra po-xui. Jaučiu, kad įstengčiau baigti, tai ir studijuoju. Krūvis bent triskart mažesnis. Galėjau pasirinkti gretutines studijas, galėjau pasirinkt psichologiją, ir tai mano svajonė nuo nežinau kiek metų. Net kartą buvau pasiryžus viską mest ir atsidėt individualiam matematikos mokymuisi, kad įstočiau į tą psichologiją, o to, kad gretutinėse studijose tuoj turėsiu tokį pasirinkimą, anuomet net nebūčiau susapnavus. O ką aš, save nubaudžiau, nemoku to kitaip pavadint, nebent didžiule nemeile sau. Nesugebėjau ten užsirašyt, nesugebėjau praėjus deadlainui nueit į dekanatą ir paprašyt. Esu 80proc. įsitikinus, kad jei būtų buvę vietų, mane būtų priėmę. Pasielgiau panašiai, kaip ir pirmąkart stodama į visiškai manęs nedominančią specialybę. Bausme. Kaip ir turiu už ką savęs nekęst, na, nežinau, logikos trūksta mano apsisprendimuose ir elgesyje. Yra kažkokia problema, apčiuopiama, tai va, galiu ja ir rūpintis. O kad psichinė būklė tokia supista, jog net nežinau kiek laiko negaliu susikaupti perskaityt knygą, ar pažiūrėt filmą, nuo pradžios iki galo - na, argi čia tokia jau didelė problema?
Ši sesija nepareikalaus streso, tai aš nei bijau jos, nei ką, tiesiog norėčiau kad greičiau praeitų. Norėčiau, kad greičiau ir visas mano gyvenimas praeitų. Kiek save atsimenu, beveik visą laiką tūnau savo kambary, prie kompo, ir laukiu geresnių dienų. Laukiu, kol kažkas nukris iš dangaus, kažkas pasikeis, užsimanysiu visur eit ir viską daryt. Tingiu važiuot į egzus visa suprakaitavus ir šlapia - žada karščius. Viskas nesiseka, gal karma?
Mane anksčiau ir palaikydavo vien ta mintis, kad žmogus su kuriuo noriu pasent jau yra čia, šalia, kuris mane palaiko ir supranta taip gerai kaip niekas kitas. Ir dabar - tesinori apsikabinti ir gulėt, meilėj. Ko daugiau reikia? Su juo tikrai nebesijaučiu vieniša. Bet.
Atrodo, kad ant manęs kažkas staigiai užgriuvo, kažkas APSĖDO, iš ko niekaip negaliu išsivaduot. Aš tikrai labai norėčiau gyvent, tiesiog gyvent, džiaugtis, kad man vos 22, ir dar galiu tiek daug visko nuveikt. Nors ir nuoga likčiau, pažeidžiama ir visokia kokia. Depresija? Stiklo gaubtai? Juodi debesėliai? Cha cha. Vis tiek viskas byra, į šipulius, kur tik prisiliesčiau, ką tik bedaryčiau. Nieko nenoriu, norėčiau dingt išvis nuo žemės paviršiaus. Miegu, tiesiog miegu, dieną, naktį. Man išvis pasidarė pakankamai sudėtinga tiesiog judėt.
Praeitą vasarą lygiai taip pat viskas buvo, ir užpraeitą. Galvojau - va, išsilaikysiu egzus, viską susitvarkysiu, ir galėsiu sau ramiai skaityt knygas ir maukt alų. Jau viskas - gyvensiu, maloniai leisiu laiką, darysiu tik tia, kas tikria patinka, keliausiu, bendrausiu, skaitysiu, žiūrėsiu filmus ir pan. Laukiau vis kažko, pagerėjimo, prašviesėjimo. Ir ką. Nieko, visus reikalus susitvarkius jaučiausi taip pat baisiai kaip ir per sesiją. Na, nebent sutvarkius reikalą, save išbandžius. Vis tiek jaučiaus išpista pro visus galus, nemiegojus, išmokti tiek medžiagos buvo pakankamai sudėtinga (t.y. teoriškai reikėjo kalti visus sekmadienius, ir taip visus mokslo metus, kad galėtum jaustis ramiai sesijai atėjus. Net ir dėstytojai taip nuteikia - tipo, tokia specialybė.) Aš taip pisausi veltui - man nepatiko. Na ką, išsilaikydavau aš tuos egzus, aštuonetams ar devynetams, po sesijos net raukšlių ant kaktos atsirado, stuburą susigadinau per tuos kalimus. Čia kažkoks tyčiojimasis iš savęs, kitaip neišeina pavadint. Ką jau kalbėt apie tai, kad esi įstojęs per klaidą, ir visiškai savęs toje specialybėje nematai. Man net kildavo isterija, imdavau iš savęs tyčiotis, kad save apgaudinėju, jog visgi pabaigsiu, iš tokių šūdų rašysiu kursinius ar bakalaurinį. Juokdavaus net per paskaitas, su didžiule pagieža ir panieka akyse, iš visko, kas buvo susiję su mana specialybe, kad bandau čia kažką, kaip koks mokslinčius, sukurpt. Išsilaikius egzus, aišku, nebelikdavo streso, bet kadangi ir nebebuvo problemos, kurią turėčiau ir galėčiau spręst, tą problemą atrasdavau savyje. Tiesiog pati sau tapau problema.
Perstojau ten, kur mane aplinkiniai ir įsivaizdavo nuo pat mažumės - tipo, man sekėsi, man patiko. Nežinau, man yra po-xui. Jaučiu, kad įstengčiau baigti, tai ir studijuoju. Krūvis bent triskart mažesnis. Galėjau pasirinkti gretutines studijas, galėjau pasirinkt psichologiją, ir tai mano svajonė nuo nežinau kiek metų. Net kartą buvau pasiryžus viską mest ir atsidėt individualiam matematikos mokymuisi, kad įstočiau į tą psichologiją, o to, kad gretutinėse studijose tuoj turėsiu tokį pasirinkimą, anuomet net nebūčiau susapnavus. O ką aš, save nubaudžiau, nemoku to kitaip pavadint, nebent didžiule nemeile sau. Nesugebėjau ten užsirašyt, nesugebėjau praėjus deadlainui nueit į dekanatą ir paprašyt. Esu 80proc. įsitikinus, kad jei būtų buvę vietų, mane būtų priėmę. Pasielgiau panašiai, kaip ir pirmąkart stodama į visiškai manęs nedominančią specialybę. Bausme. Kaip ir turiu už ką savęs nekęst, na, nežinau, logikos trūksta mano apsisprendimuose ir elgesyje. Yra kažkokia problema, apčiuopiama, tai va, galiu ja ir rūpintis. O kad psichinė būklė tokia supista, jog net nežinau kiek laiko negaliu susikaupti perskaityt knygą, ar pažiūrėt filmą, nuo pradžios iki galo - na, argi čia tokia jau didelė problema?
Ši sesija nepareikalaus streso, tai aš nei bijau jos, nei ką, tiesiog norėčiau kad greičiau praeitų. Norėčiau, kad greičiau ir visas mano gyvenimas praeitų. Kiek save atsimenu, beveik visą laiką tūnau savo kambary, prie kompo, ir laukiu geresnių dienų. Laukiu, kol kažkas nukris iš dangaus, kažkas pasikeis, užsimanysiu visur eit ir viską daryt. Tingiu važiuot į egzus visa suprakaitavus ir šlapia - žada karščius. Viskas nesiseka, gal karma?
Nx
ai, kad nebūtų OT... b_let...