nedepresuok.lt

- 2014 05 29, 10:20 #317811 Apėmė apatija. Mečiau rūkyti, galbūt dėl to? Lyg ir praradau šiokį tokį rūpestėlį - jau daug metų nuolat metu ir pradedu rūkyt, ir galiu suverst kaltę rūkymui, ne kažkokioms vidinėms problemoms, o šiaip- tipo, va, neberūkysiu, ir viskas išsispręs.
Visgi imu mąstyt, ar tai nėra mano būdo dalis - šitoks flegmatiškumas. Man atrodo anksčiau stumdavausi priekin tik baimės vedama, visur visko bijojau, kaip koks zuikis bailys, ir todėl kažką dariau, dabar tos baimės kažkodėl nebeliko, bent šią akimirką; nei kaltės, kad gyvenu. Nieko. Baisu nieko nebenorėt. Galėčiau, pavyzdžiui, internete susiieškot gražią suknelę kokią, šiaip ką nors gražaus - o visai tam nėra noro.

- 2014 05 29, 11:30 #317815 http://psichika.eu/blog/burnso-depresij ... klist-bdc/

Cha cha, surinkau 50 taškų. Tai beveik sunki depresija. Taip išeina, silpną depresiją turiu 100 proc. Šiaip, bandžiau atsakinėti tikrai taip, na, netirštinant spalvų ir su ta mintim, kad gal koks PMS ar šiaip šūdina kelių dienų nuotaika.

- 2014 05 29, 11:39 #317816 Tai gal pas gydytoją laikas nueiti?

- 2014 05 29, 11:43 #317819 Tai lankausi pas psichologę. Manau, jei tikrai matytų, kad man taip jau blogai, tai ir lieptų pas psichiatrę eiti. O kas man iš tos psichiatrės? Na, jei taip atvirai - kas? Gal užkrimsti AD ir šypsotis?

- 2014 05 29, 11:55 #317821 Atrodo, į save ėmiau žiūrėt objektyviau, lyg ir matau, kokia esu, ne kokia jaučiuosi, ar manau, kad esu, o kokia atrodau iš šalies. Silpnas žmogus. Net visa tai tapo neįdomu, nenoriu savęs narstyt po kaulelį. Kiek galima. Nejaučiu jokios kaltės ar atsakomybės už savo savijautas ar apatiją. Dar taip nebuvo, kad niekas nekeltų jokių jausmų - neišlaikytas egzaminas, kažkokia nesėkmė - man visiškai vienodai. Baisiausia, kad net nebenoriu su draugu leist laiko. Atrodo, na jo, viskas gerai būtų, lyg ir smagu, kaip ir turėtų būti, bet negalėčiau pasakyti, kad laukiu, kad noriu.

Išvis niekas nebeįdomu. Nenoriu sekso, valgau nebent ledus arba čipsus, ilgai miegu, daug spanuoju, niekuo nesidomiu, viskas atrodo taip sudėtinga, kokia nors situacija politinė šiandieninė. Tokia varginanti.

- 2014 05 29, 11:58 #317822

Tai lankausi pas psichologę. Manau, jei tikrai matytų, kad man taip jau blogai, tai ir lieptų pas psichiatrę eiti. O kas man iš tos psichiatrės? Na, jei taip atvirai - kas? Gal užkrimsti AD ir šypsotis?

Tai kad nebūtinai... Praėjus mažiau nei mėnesiui nuo to, kai nutraukiau konsultacijas pas psichologą, nuėjau pas psichiatrę ir gavau įrašą apie sunkią depresiją. Psichologas net neužsiminė apie jokius psichiatrus, depresijas ar panašius dalykus. Nors, kai pagalvoju, aš pas jį dėl konkrečių dalykų ėjau ir per daug apie savo gyvenimą ir kasdienes savijautas nepasakodavau.

- 2014 05 29, 12:01 #317823 77. Nors, vieną balą galiu numušt, mat apie savižudybės variantą rimtai niekada negalvoju, tik mėgstu šiaip pamąstyt natūraliai. Nenoriu mirt, kad ir koks tas gyvenimas bebūtų. Bent kol kas, kol dar visai įmanoma gyventi, nėra kokio nors pastovaus fizinio skausmo.

- 2014 05 29, 12:01 #317824 Na taip, tas tiesa, bet vis tiek nerandu nei vienos svarios priežasties, kodėl turėčiau eiti pas psichiatrą. Kiek buvau, dar nėkart nepadėjo.

- 2014 05 29, 12:05 #317825 Bet juk kai valdoxaną gėrei, buvo geriau?

- 2014 05 29, 12:17 #317826 Placebas. Kažkur rašiau, kad kai jį nutraukė gydytojas, staigiai (metus gėriau ir vieną mielą dieną tiesiog nustojau gerti nemažindama dozės), visiškai nieko nepajutau. Absoliučiai nieko. Beje, nesuprantu, kodėl reiktų gydytis nuo natūralios savo būsenos.

- 2014 05 29, 12:32 #317827 Valdoxanas yra naujo tipo antidepresantas, vienas skiriamųjų jo požymių ir yra tas, kad neturi nutraukimo sindromo.

- 2014 05 29, 12:34 #317828 A, tuomet ir dar vienas psichoanalitiko melas. Tas tikėjimas kad nereikia vaistų mane turėjo, kaip suprantu, pakylėti ir padėt gal, hm, tikėti savo jėgomis?

- 2014 05 29, 12:36 #317829 Parašiau draugui kad nieko jam nejaučiu. Nes taip ir yra.

- 2014 05 29, 13:08 #317832 Oi slibinėli, ar neperlenki lazdos? Šiuo metu nieko nejauti -nes tupi apatijoj.

Ir kažko abejoju, kad tai tavo natūrali būsena. Ar ir vaikas, maža būdama niekad nesijautei linksma, gyvybinga, savimi? Visiškai nebuvo momentų, kai džiaugeisi, kažko laukei, svajojai, smalsavai? Kažkaip nesitiki. Tas selektyvus tik niūrios pusės matymas - man panašus į tipišką depresijos požymį.

"Būk savimi. Visos kitos vietos jau yra užimtos."
O. Vaildas

Citata iš:http://www.mukatanas.blogspot.com/search/label/Sunkumai

- 2014 05 29, 18:43 #317840

A, tuomet ir dar vienas psichoanalitiko melas. Tas tikėjimas kad nereikia vaistų mane turėjo, kaip suprantu, pakylėti ir padėt gal, hm, tikėti savo jėgomis?

Dar vienas? Jis tau melavo?
Bet juk patikėjai savo jėgomis, ar ne? Vadinasi, turi jų.
Nors man tai nuoširdžiai nekelia pasitikėjimo tokie dalykai, kaip kad teiginiai, jog yra vienaip, kai žinai, kad yra kitaip, kad geriau jaustumeisi. Kaip tik nebetikėt imi.

Visgi imu mąstyt, ar tai nėra mano būdo dalis - šitoks flegmatiškumas.

man irgi panašiai, gal ne tiek flegmatiškumas (esu gana ūmaus būdo), kiek nenorėjimas eiti iš namų. Gerai, kad turiu, kas į renginius ištempia, kai išeinam, būna labai gerai, bet pati daug rečiau išsikrapštyčiau. Ir šiaip vargina mieste, univere būt, vien dėl to, kad ne namie būnu, nors ten ir nieko neveikčiau. Tada reikia š pamalt ir atsigaut.