- 2014 07 06, 17:17
#320238
Iš tavojo pasisakymo galima suprast, kad savęs žalojimas ir niekur nėjimas, nieko nedarymas yra paprasčiausias durnumas. Šitoks atsakas yra tiesioginė nuoroda sergančiajam, kad jis per silpnas,
per kažkoks. Na, bent aš taip pasijutau - juk tai pozicija
jei galiu aš, tai kodėl negali tu???
Būtent todėl nusprendžiau nebesidalinti su kitais žmonėmis, kaip jaučiuosi, ir kaip man sudėtinga, o ypač čia, kur žmogaus santykis su savo liga bus neabejotinai konfliktiškas. Gerai rasti tą, kuris leidžiasi pabūti su tavim tavo beprotybėje, be jokio aršaus atsako, ir greičiausiai tas žmogus asmeniškai nebus su tuo susidūręs, savyje nesinešios uždelstos bombos, ir vos prabilus apie depresiją neturės konkrečios pozicijos. Labai gėda nes pati anksčiau kažką bandžiau kitiems aiškinti, vos ne geriau už kitus išmananti jaučiausi, kaip jiems reikia elgtis ir ką daryti. Vos tik pasijunti sutramdęs savo ligą,
save, tau ir vėl liga papučia į užpakalį. Niekas mano triūsikų neapsimovė, lygiai taip pat kaip ir aš į niekieno triūsikus nebuvau įlindus. Visgi pradedu pripažint, kad mano ligą lėmė biologiniai dalykai, tai įgimta, jau trejų buvau vedžiojama pas gydytojus ir apibarstyta įvairiausiomis diagnozėmis, jau tuomet gydytojai pastebėjo patologinį jautrumą. Jei tikrai ribinis asmenybės sutrikimas, tai ir smegenys kitaip veikia. Galima turėt normalų gyvenimą, ateityje, perkopus 40 ar 50 metų slenkstį, kuomet gyvenime jau kur kas mažiau šurmulio, mažiau streso kasdienoj, per ilgus metus psichoterapijos kabinete. Galbūt su laiku tiesiog išmoksi kentėti, išmoksi pakantumo ligai, ir tai bus tavo laimėjimas. Mažiau reikalavimų iš savęs ir iš kitų, mažiau lūkesčių, mažiau ir nusivylimo. Neseniai apsilankiau pas psichatrę, kalbėjomės ilgai, vartė mano bylas, išrašus, ir t.t. Ką pasakė - o kad nebūsiu sveika, galiu išmokti išryškinti gerus savo asmenybės bruožus, užslopinti bloguosius, bet turiu susitaikyti su tuo. Negaliu pasakyt, kad man atlėgo, toli gražu ne, mane pykdo, ir net labai pykdo, juk negaliu kontroliuoti, bet bent jau dabar nebesijaučiu per durna ar per silpna. Nesijaučiu kalta. Ne mano kaltė, kad mano smegenys kitaip funkcionuoja, tebūnie tai bus ir savotiškas pasiteisinimas. Galima guostis ir tame liūdesyje marintis, galima ir suvokus realią situaciją stengti išspausti geriausia.
Kad kažin. Manau, tik dar labiau smukdo.
Nes čia aš mėgėja dalint patarimus.
tik nepatiko kiek maisto suvalgiau jį žiūrėdama...
rezultatas buvo sprogusios baterijų nuoliekų. Ir aparatėlis paskui nebeveikė