- 2016 11 22, 12:16
#359268
Nes jaučiu, kad visiškai skęstu ligoje ir atėjo laikas, kai net nebesugebu įvykdyti įsipareigojimų ir dirbti. Žiauriai feilinu viskame, prie ko beprisiliečiu. Nors gydausi ir dedu visas įmanomas pastangas sveikti, bet dar niekada gyvenime nebuvau taip žemai nusiritusi (nesugebėjimas atlikti darbų, finansinė situacija, kartu ir savivertė visiškame dugne). Kai pirmą kartą ėjau per visą šitą depresinį siaubą buvo kitaip, nors jaučiausi panašiai, bet labiau tikėjau, kad išsikapstysiu. Užtruko, bet pasiekiau remisiją, kad ir neilgam. O šis atkrytis - antras depresijos epizodas - atrodo dar labiau gniuždantis ir man vis prasčiau sekasi visose srityse. Net buitis man tapo per didelis iššūkis, nebėra jėgų nei susitvarkyti namus, nei pasigaminti valgyti, net apsirengti tampa per sudėtingas "darbas".

Į ligoninę nematau prasmės gultis, nes nemanau, kad ten gaučiau geresnę pagalbą, negu ją ir taip gaunu, nes atrodo, kad viskas yra: tiek mano pasitikėjimą turintis psichiatras (skiriantis medikamentinį gydymą), tiek psichoterapija, - nepaisant to, atrodo, kad vis labiau skęstu. Gal aš per greitai noriu efekto, nes prie antidepresantų esu sugrįžus dar tik mėnesį laiko, bet šiuo metu visiškai nebeturiu jėgų ir tikėjimo, kad mano gyvenimas bent iš dalies atsistos į vėžes.