- 2014 12 14, 23:48
#331787
Durniausias dalykas, kai netyčia (kokiu nors būdu, ar tai dirbant ar dar kitką) susižaloji (kad ir menkniekis), ar įsipjauni, atrodo kažkoks sudėtingas dalykas sustabdyt kraujavimą. Bet kai tyčia susižaloji, tai kraujuot nesinori.
Kadangi temos savo neturiu, tai vėlgi čia pasirašysiu...
Šiuo metu esu priėmęs sprendimą sustabdyti rūkymą, palaipsniui. Nemanau, kad pajėgsiu visiškai atsisakyti rūkymo, nes ne kartą esu metęs ir vis tiek grįždavau prie to. Tiesiog rūkymas atima daug pinigų ir tai problema. Per daug nusivariau į minusą. Per daug absurdiškų klaidų/sprendimų...bet tai nesvarbu...
Dar tuo bandau save ištestuoti kiek pajėgus laikytis ir kokia mano nuo to būklė. Jei užsiimant malonia, mėgiama veikla, esi ramybėje...galiu ilgai išsilaikyti nerūkęs. Jei ryte parūkau, tai galiu išsilaikyti beveik iki pat vakaro (17-18val). Bet per daug ilgai jau darosi labai sudėtinga.
Turiu tokia problema, man patinka save žaloti. Vat toks didelis troškimas tarkime parūkyti mane verčia kažką sau pasidaryti (nes jausmas yra ne iš maloniųjų)...Net nebijau skausmo. Dar turiu cigarečių (net visą gerą pakelį + dar vieną nepabaigtą, bet į pabaigą). Ir galvoju, kaip man ištverti visiškai neturint ką parūkyti. Nebūtų tai problema jei nebūtų mano gyvenimas kažkoks absurdiškas. Bet apie tai nekalbėsiu.
Jei yra sudėtinga dėl rūkymo. Ką tektų iškęsti jei vartočiau narkotikus? Man ne kartą kilo tokios kvailos pagundos. Vis tiek gyvenimas šūdinas...Nors gal narkotikai labiau suteiktų jėgos net nusižudyti. Aš ir taip galiu, bet sugebu susitvardyti. Ir dažniausiai tokios mintys užplūdusios (nusiteikimai/ketinimai) išblėsta. Ir tam nepajėgus...Man reikia visiškai protą užtemdyti. Kad negalėčiau galvoti ir mąstyti, o tik veikti.
Narkotikų vartot nežadu. Nes su tuo yra rizikinga ir daugiau su tuo problemų.
Daugeliams dalykams esu ištvermingas, susitvardantis...Bet būna taip, kad daugiau nebegaliu...Visi dalykai taip veda iš proto...tiesiog pratrūksti. Net galiu tapti nebekontroliuojamas (reikiasi galiu būti pavojingas ne tik sau) ir yra taip, kad tą kontrolę buvau praradęs (
blaivas, kad kažkam būtų aiškiau). Bet čia retas atvejis.
-------
Dar pasirašyti noriu...
Atrodo kvailą rašyti čia, vietoj to, kad turėčiau dienoraščio tema. Bet čia juk mažesnis dėmesys, o man dėmesio nereikia. Tiesiog vat kylą noras, užplaukia parašyti ir parašau. Kitą dieną imu gailėtis ir prakeikti save, kad visą tai rašiau, parašiau ir t.t. Vat labai dažnas dalykas, kad nuo rašymo labai smarkiai susilaikau. Ką man norisi rašyti, parašyti pasilieku sau. Nes visą savo būklę (nuotaiką, savijautą ir t.t.) ir pan. dalyką dėstyti kitiems, viešumai sakant yra absurdiška ir beprasmiška. Manęs tai asmeniškai neveikia kaip, kad kitiems. Na bet tai nesvarbu...
Nors turiu pats sunkumų, problemų...dar esu mėgėjas labai gilinti į kitų žmonių problemas. Ar net jei tam pajėgus pagelbėti, padėti. Ši veikla yra man įdomi...Nes psichologija yra tą sritis kuria mėgstu labiausiai gyvenime. Tik yra man labai keistą, kad jei tarkime siūlausi savo pagalbą kitam, jos nepriima ar atsisako. Paskui aš labai pastebiu tokius reiškinius, kad yra nusiskundimai, kad nėra nieko kas norėtų jiems padėti. Tik noriu pasakyti, kad savo problemų nekišu kitiems. Nes tai neprofesionalu ir neetiška. Beto man nepatiktų apie save kalbėti. Bet aš mielai pasigilinčiau į kitus žmones. Dažniausiai tenka man imtis ignoravimo, nes kai pats esi ignoruojamas, nuo to nėra malonu. Net ima sumažėti noras imtis šios veiklos ir nesiimu, net nusispjaunu į visus ir į viską. Bet kodėl rašyti, sakyti "Nėra"?
Paprasčiausiai žmonės patys nenori priimti pagalbos. Aš taip pat nepriimu pagalbos, nes kuo puikiausiai žinau, kad man nepadės, nes negali (tik pats sau galiu). Galbūt yra mąstomi ir galvojami variantai kokie dalykai galėtų man pagelbėti (tai nebūtų pagalbą, o suteikiama energijos, jėgų, motyvacijos pačiam susitvarkyti su savimi). Ir teigti, tvirtinti, kad man to ir ano reikėtų negaliu. Nes tai gali būti klaidinga (labai atkreipiu dėmesį į žmonių gyvenimus, jų praeitį, dabartį. Todėl galiu galvoti, manyti, kad nėra jokio atsakymo). Bet apie tokius dalykus nekalbėsiu. Esmė yra tame, kad žmonės yra visiški skirtingi. Manęs daugeliai dalykų neveikia kas veikia kitus. Man reikalingi kitokie dalykai. Todėl čia esantys žmonės net patys nežino ko jiems reikia. Taip jie ieškosi, įprastiniu būdu. Rašydami dienoraščius ir t.t.
Labai mėgstu kartais per daug rašyti, nuo vienos temos, pereiti prie kitos. Galėčiau daug dalykų rašyti...Bet, gal...užteks...
o išsipasakoti,išsireikšti reikia,esant poreikiui. Aš taipogi,rašau dienoraštį,ir ateina toks marazmas juodas noris viską išsitrinti,bet atsilaikius vėl ramu ,kad galiu parašyti kaip jaučiuosi padeda šiek tiek. Tik kaži ko tai sąžinė graužia 
nežinau kodėl 
