- 2017 02 27, 12:30
#367004
Labai dėkinga už palaikymą dėl elektro šoko terapijų. Kai papasakoju tai, gyvenantiems kitose šalyse, kurios mus lenkia psichiatrijos sritje, tai sako, jog elektro šokas yra atgyvena. Tas pagerėjimas gali būti, bet jo gali ir nebūti, tuo labiau pats esi traumuojamas psichologiškai. Mačiau, ką išgyvena pacientai prieš procedūras ir po jų. Bijau, kad tai mane galėtų dar labiau pamėtėti link duobės. Čia net ir savivertės klausimas iškyla - iki ko aš nusiritau.
Dėl asmenybės sutrikimų, tai jie pas mane visada pirmavo, tai tiesiog pasekmės mano sunkios vaikystės, vėlesnio nevykusio gyvenimo, įvairūs nusistatymai, topasekoje įgyti žalingi įpočiai (čia aš ne apie rūkymą ar alkoholį). Bet nors atrodo, kad suvoki, kas tavyje negerai, keistis yra ne tai, kad sunku, bet kartais net neįmanoma, o dar tas vidinis savisaugos instinktas, kuris psichoterapijoje labai trukdo. Išties viduje turime stiprius savigynos mechanizmus, todėl ir reikia tiek daug metų psichoterapijos...
Dėl vaistų...Na man nepadeda Elontrilis. Miegas apsitvarkė, bet dabar tas pats kas gerčiau saldainiukus. Nuotaikos jis man neveikia visiškai. Gal net (taip spėju) užstimuliuoja suicidines mintis. Šalia geriamas litis irgi labai nuvylė. Maniau, kad tai jis mane palaiko, deja, laikas parodė, kad joks vaistas ilgam laikui man nėra veiksmingas. Skausmingiausia yra tai, kad jau pavargau, neturiu jėgų, nes kasdien atsikeliu ir jau ima verkimas, nes nenoriu gyventi, šįkart labai aiškiai nenoriu. Ir kur rasti išeitį? Ligoninė? Nebent vietos pakeitimas kažkaip įtakotų mano savijautą. Gydytojai poliklinikoje, psichologai teikia tik palaikomą konsultaciją, ko man jau negana. Sukandusi dantis bandau kažką išlieti su prakaitu bandydama sportuoti, bet net tai darydama pravirkstu. Nuotaikai sportas duoda nulinį poveikį.
O kas dėl antro antidepresanto. Tai paguosdama galiu pasakyti, jog yra tikrai su nedideliais šalutiniais poveikiais. Bet aišku tai individualu, tarkim man tas pats Elontrilis beveik neturėjo šalutinių apart sutrikusio miego. Tik aš vis prisimenu tą visiems žinomą Arnhild Lauveng istoriją, pamenu žodžius, jog vaistai negydo. Tai tik laikina priemonė apvaldyti emocijas, suicidines mintis, gydo ilgalaikė psichoterapija. Nors čia irgi nelabai pritarčiau, yra psichinių ligų, kurios gydomos sunkiai, dažnai tik vaistais. Taigi ir vėl - viskas labai individualu. Mano atveju tikriausiai visi AD ir kitie naudoti vaistai veikia daugiau kaip placebas, tik 2 - 3 sav - 1 mėn. Max - 2 mėn.
Aš nutariau mesti vaistus - pradžioje litį, tada elontrilį. Aišku prieš tai kalbėsiu su gydytoja, bet...kam man jie? Tuo labiau, kad nežinau, gyvensiu dar ar ne...Nes tokių kančių labai bijau, kad galiu nepakelti.
face rašė:HappyAngel, jeigu tai ne depresija kaip liga, o galbūt esi depresinio tipo asmenybė (apie tokį tipą man, beje, kaip tik praėjusią savaitę pasakojo psichoterapeutas), tuomet reali išeitis tikriausiai būtų rimta nuosekli psichoterapija. Ir suprantu, kad tuomet viskas atsiremia į finansinį aspektąKita vertus, dažnai negali žinoti, kiek čia asmenybės dalykų, o kiek depresijos, kuriai reikalinga ir vaistų pagalba, juolab, kad esi minėjusi forume, jog tau pirmojo epizodo metu gydymas vaistais buvo efektyvus. Visgi jeigu jau suki antidepresantų antrą ratą, o dabar jie nebepadeda, tai irgi gali būti ženklas, kad čia asmenybiniai dalykai. Man irgi atrodo, kad tavo situacijoje ECT išvis abejotinas reikalas, tokiai procedūrai reikia turėti labai aiškius argumentus, o ne tiesiog darytis dėl to, kad čia neva vienintelis likęs nebandytas būdas
![]()
Savo ruožtu galiu pasakyti, kad šįkart atvartojusi Elontrilį 4 mėnesius matau, jog jis šiek tiek pagelbėjo ištraukdamas iš visiškos duobės, bet savijauta nėra stabili ir nors kai kuriuos dalykus sutvarkė, tačiau liko visokių ryškių depresinių simptomų (nemigos problemos, nuolatinis nuovargis, išsekimo jausmas, energijos stoka, apatija). Tikriausiai teks pridėti antrą antidepresantą, o manęs ir ta mintis nelabai džiugina, tik dar bandau suprasti ar aš antro vaisto efektyvumu tiesiog nebetikiu, ar visgi bijau ir jaučiuosi neturinti jėgų prasidėti su antru vaistu ir kęsti jo šalutinius, nes ir be tų šalutinių labai nelengva ištempti kiekvieną dieną.
Labai dėkinga už palaikymą dėl elektro šoko terapijų. Kai papasakoju tai, gyvenantiems kitose šalyse, kurios mus lenkia psichiatrijos sritje, tai sako, jog elektro šokas yra atgyvena. Tas pagerėjimas gali būti, bet jo gali ir nebūti, tuo labiau pats esi traumuojamas psichologiškai. Mačiau, ką išgyvena pacientai prieš procedūras ir po jų. Bijau, kad tai mane galėtų dar labiau pamėtėti link duobės. Čia net ir savivertės klausimas iškyla - iki ko aš nusiritau.
Dėl asmenybės sutrikimų, tai jie pas mane visada pirmavo, tai tiesiog pasekmės mano sunkios vaikystės, vėlesnio nevykusio gyvenimo, įvairūs nusistatymai, topasekoje įgyti žalingi įpočiai (čia aš ne apie rūkymą ar alkoholį). Bet nors atrodo, kad suvoki, kas tavyje negerai, keistis yra ne tai, kad sunku, bet kartais net neįmanoma, o dar tas vidinis savisaugos instinktas, kuris psichoterapijoje labai trukdo. Išties viduje turime stiprius savigynos mechanizmus, todėl ir reikia tiek daug metų psichoterapijos...
Dėl vaistų...Na man nepadeda Elontrilis. Miegas apsitvarkė, bet dabar tas pats kas gerčiau saldainiukus. Nuotaikos jis man neveikia visiškai. Gal net (taip spėju) užstimuliuoja suicidines mintis. Šalia geriamas litis irgi labai nuvylė. Maniau, kad tai jis mane palaiko, deja, laikas parodė, kad joks vaistas ilgam laikui man nėra veiksmingas. Skausmingiausia yra tai, kad jau pavargau, neturiu jėgų, nes kasdien atsikeliu ir jau ima verkimas, nes nenoriu gyventi, šįkart labai aiškiai nenoriu. Ir kur rasti išeitį? Ligoninė? Nebent vietos pakeitimas kažkaip įtakotų mano savijautą. Gydytojai poliklinikoje, psichologai teikia tik palaikomą konsultaciją, ko man jau negana. Sukandusi dantis bandau kažką išlieti su prakaitu bandydama sportuoti, bet net tai darydama pravirkstu. Nuotaikai sportas duoda nulinį poveikį.
O kas dėl antro antidepresanto. Tai paguosdama galiu pasakyti, jog yra tikrai su nedideliais šalutiniais poveikiais. Bet aišku tai individualu, tarkim man tas pats Elontrilis beveik neturėjo šalutinių apart sutrikusio miego. Tik aš vis prisimenu tą visiems žinomą Arnhild Lauveng istoriją, pamenu žodžius, jog vaistai negydo. Tai tik laikina priemonė apvaldyti emocijas, suicidines mintis, gydo ilgalaikė psichoterapija. Nors čia irgi nelabai pritarčiau, yra psichinių ligų, kurios gydomos sunkiai, dažnai tik vaistais. Taigi ir vėl - viskas labai individualu. Mano atveju tikriausiai visi AD ir kitie naudoti vaistai veikia daugiau kaip placebas, tik 2 - 3 sav - 1 mėn. Max - 2 mėn.
Aš nutariau mesti vaistus - pradžioje litį, tada elontrilį. Aišku prieš tai kalbėsiu su gydytoja, bet...kam man jie? Tuo labiau, kad nežinau, gyvensiu dar ar ne...Nes tokių kančių labai bijau, kad galiu nepakelti.
F.33.2 ir F.61
20 mg paroxetine, 3mg bromazepam, 25 mg quetiapinum ~18 val nerimui, 50-75 mg quetiapinum miegui.
20 mg paroxetine, 3mg bromazepam, 25 mg quetiapinum ~18 val nerimui, 50-75 mg quetiapinum miegui.

Kita vertus, dažnai negali žinoti, kiek čia asmenybės dalykų, o kiek depresijos, kuriai reikalinga ir vaistų pagalba, juolab, kad esi minėjusi forume, jog tau pirmojo epizodo metu gydymas vaistais buvo efektyvus. Visgi jeigu jau suki antidepresantų antrą ratą, o dabar jie nebepadeda, tai irgi gali būti ženklas, kad čia asmenybiniai dalykai. Man irgi atrodo, kad tavo situacijoje ECT išvis abejotinas reikalas, tokiai procedūrai reikia turėti labai aiškius argumentus, o ne tiesiog darytis dėl to, kad čia neva vienintelis likęs nebandytas būdas

