Moderatorius: signs

Vartotojo avataras
Parašė Phurriz
#385677
HappyAngel rašė:O aš būsiu ta skeptikė, kuri nepasitiki visais tyrimais, nes visi pacientai skirtingi, su savo ligos formomis ir organizmo reakcijomis į vaistą. Mano atveju 40mg paroxetino nedavė nieko gero, galiausiai viskas pakrypo tik blogyn. Tiesa, vartojimo pradžioj ~ 2 m-3 mėn buvo pagerėjimas šioks toks. Stabilesnė jaučiausi, bet vėliau grįžo panikos atakos, stiprus nevaldomas nerimas, ašaros. Tarsi AD neveiktų visai. Bandė dozes skirti taip - 20 mg ryte, 20 mg popiet. Situacija negerėjo. Didino iki 60 mg, darėsi tik blogiau, bet ne tai, kad šalutiniai suaktyvėjo, bendras fonas depresinis ūmėjo. Pradėjau darytis nevaldoma, kankino siaubingas pyktis, irzlumas, norėjosi ką sudaužyti ir susižaloti save, galiausiai pradėjo kankinti įkyrios suicidinės mintys. Pradėjo mažinti dozę iki 30 mg ir griežtai uždraudė man kada nors jį didinti virš 30 mg. Čia gydymas vyko ligoninėje pas tikrai gerą gydytoją. Taip, kad ne visada visiems dozių didinimas pagerina savijautą. Aš per tiek metų jau pati jaučiu, kada geriau jaučiuosi. t.y. kai AD dozė yra nedidelė, sakykim terapinė minimali. Paroxetino 20-30 mg, sertralinas - 50 mg.
Ir jei rinkčiausi tarp antidepresantų, kurių esu išbandžiusi n. Tai nebent grįžčiau prie sertralino. Man 50 -75mg buvo daug maž gerai. 100 mg vėl aktyvino mintis blogaja prasme. Matyt mano organizmas toks, kad didelės AD dozės ne man.
Apskritai nelabai tikiu, kad man padės antidepresantas ar dar kitas vaistas, taip, jie mane tik stabilizuoja. O kaip jau n kartų visur čia kalbu - mano atveju padėti gali tik psichoterapija. Nes jei jau virš 11 metų depresija ir joks vaistas nepadėjo pasiekti remisijos ilgesnės. O remisijos buvo gal tik trys per visus tuos 11 metų. Pirmoji ilgiausia po pirmo depresijos epizodo, o kitos dvi po ~ 5-6 mėn. Tai mano atvejis, matyt, išimtis iš visų šių tyrimų. Nes tikrai yra depresijų, kurias gydo tik vaistais ir tada tie tyrimai tikrai naudingi. Bet yra juk depresijų, kurių kilmė kita ir vaistai čia bejėgiai :oops:


O tu labai tiki, kad psichoterapija padetu ? Kodel neisbandai ?
As bandziau ir nemokama ir mokama psichoterapija, tai tik pablogejo savijauta ten einant. Cia gal nuo zmogaus priklauso.
Vartotojo avataras
Parašė HappyAngel
#385682
Phurriz rašė:
O tu labai tiki, kad psichoterapija padetu ? Kodel neisbandai ?
As bandziau ir nemokama ir mokama psichoterapija, tai tik pablogejo savijauta ten einant. Cia gal nuo zmogaus priklauso.


Tikiu, nes visi gydytojai man tai kartoja. Juk vaistai tai nepadeda, antidepresantas nei vienas ilgiau kaip 4-5 mėn neišlaiko veikimo. Gydantis pas psichiatrus-psichoterapeutus man sakė, kad mano depresijos kilmė yra charakteris, asmenybės bruožai, sutrikimai, kilę, atėję iš vaikystės (ypač pabrėžiama sunki vaikystė, tėvai alkoholikai ir pan.) ir sąlygoti dabartinio gyvenimo. Susiformavęs klaidingas mąstymas ir pan.
Aš neturiu tiek pinigų, kad galėčiau eiti pas gerą specialistą. Vaikštau poliklinikoje, bet ten tiek neapibrėžta, žinoma nemokama, o tokios paslaugos ir specialisto požiūris dažnai atmestinis. Nors ir tai jau jaučiu padariusi tam tikrą pažangą, tikrai kad ir neilga psichoterapija man davė nemažai. Bet pas mane ji buvo tuo sudėtinga, kad viskas vyksta poliklinikoje, tai mano terapeutė išeina atostogų, tai užimtumas didelis, nėra to nuoseklumo ir išbaigtumo.
Kitiems netinka psichoterapija, nes skubama rinktis specialistą, o pirma reikia išsiaiškinti, kokios psichoterapijos tau reikia - kognityvinės, egzistencinės, psichodinaminės...Taip pat psichoterapijos vardą teršia a la psichoterapeutai, kurie mažai turi dar praktinės patirties, nėra tarp abiejų šalių ryšio, pasitikėjimo. Žinoma, kad nemokamas psichoterapeutas kažin, ar padės. Teko diskutuoti psichoterapijos tema su jos atstovais ir tai, kaip man išaiškino tą gydymą, aš juo tikiu. Tai nebuvo kvietimas eiti gydytis pas juos, nes jie žinojo, kad neturiu už ką. Plius ne viena knyga perskaityta, kur aprašyta tikra išgijimo istorija. Kas išgydė? Psichoterapija. Manau daug kas sakitė Arnhild Lauveng - "Auštant aš virsdavau liūtu". Čia jau pažangios šalies merginos gydymosi pavyzdys.
Ir visada yra žmonių, kuriems psichoterapija net nesiūloma, nes ne ji padeda, arba visai nepadeda, būna net atsparių psichoterapijai pacientų. Tai čia tikrai kiekvienam savo gydymosi kelias.
Be to psichoterapija - ne piliulė, ten pablogėjimas laikomas jau geru ženklu, nes kažkas apčiuopta buvo, kažkas jau vyksta. Aišku pablogėjimą vadinu laikinu. Ir terapija trunka kelis metus pas tą patį specialistą.
Jei aš imčiau netikėti psichoterapijos galia, ir žinoma savo dedamomis pastangomis, tai tada kas lieka? Amen. Nes, kaip ir guodžiuosi - man nepadeda jokie AD, nuotaikos stabilizatoriai ir t.t. O gyventi "sėdint" ant raminamųjų, kai jie jau tampa narkotiku, tai nežinau, ar tai išeitis. Todėl tokie mano pamąstymai.
Vartotojo avataras
Parašė Phurriz
#385684 Grupine Psichoterapija kai visi sedi, visi verkia, savo problemas sako, dejuoja, gali ir sutraumuoti zmogu... As iseidavau ir net palengvedavo, kad pagaliau baigesi ta "terapija".

Vienintele psichoterapija kuri patiko, kai buvau as vienas ir psichoterapeute, pasnekedavom, pasijuokdavom, biski pasipasakodavau, patarimu tipo duodavo.
Vartotojo avataras
Parašė Phurriz
#385685 Dar pridursiu, kad teko daug tyrimu skaityti apie psichoterapija. Nuomones, sakyciau, 50 % ant 50 %, vieni sako naudinga, kiti sako kaip tik pakenkia psichoteraija.

Viena is daugelio isvadu:

Despite the lack of sound empirical data, one can conclude that psychotherapy is not free of side effects. Negative consequences can concern not only symptoms, like an increase in anxiety, or course of illness, like enduring false memories, but also negative changes in family, occupation or general adjustment in life.
Vartotojo avataras
Parašė biggie
#385686 Vaikstau daug metu jau i psichodinamine privaciai, jokiu stebuklu ten nebuna, taciau padeda laikytis ir ipucia vilties. Kas liecia pacias depresijos priezastis, tai taip - visada jos yra psichologines, nors kitaip formuluojamos skirtingu terapiniu mokyklu - ar tai butu froidine, jungine, adlerio, kognityvine-elgesio, gestaltas ir t.t. Psichoanalitinis terapeutas kapstysis po praeiti, kai kognityvine terapija apskritai to nedaro ir tik taiso klaidingus isitikinimus. Vnz. cia nuo psichoterapeuto igudziu priklauso viskas, ta pati rezultata, manau, galima pasiekti ne vienu budu.
Vartotojo avataras
Parašė Phurriz
#385704 [quote="alinute"]kapstysis po praeiti, ir savije, tai yra klaida, tai privercia daryti tik blogiausi psichologai ir psichiatrai. Tai lengviausia , pasodinti zmogu pries save, ir sakyti krapstykis savije , reikia atvirksciai nuo save, paziurek koks grazus dienas, kokias grazus dangus . O po tokio krapstimo savije, zmogui gali but nervu sutrukimas ir jo atves pas psichiatra po tokiu "pokalbiu".[/quote]

Pritariu. Daug info tam irgi pritaria, zmogu tik sutraumuot gali, tas praeities kapstymas.
Vartotojo avataras
Parašė HappyAngel
#385713 Tai ne tik kapstymasis po praeitį. Aš perskaičiau begalę knygų apie psichoterapijas. Jei tuo pasidomėtumėt, tai yra daugiau nei tai. Labai liūdna, nes suprantu, kad patekote pas blogus terapeutus, o tokių dabar pilna.
Psichoterapijos esmė, kad taip, tu įvardiji psichologinės problemos priežastį, bet visa kas bloga paleidi, atleidi ir pan. O toliau eini į priekį, kuri jau teisingą mąstymą, nuostatas. Aš pati pykstu ant tokių save vadinančių psichoterapeutų, kurie teršia gerų specialistų vardą, jie kaip sakote, tik patarinėja (kas realiai nėra galima), iškelia vidines problemas, bet neaiškina, ką toliau daryti. Psichoterapija yra mokslas, reikia tuo domėtis, skaityti. Geriau iškart nebandyti eiti pas bet kokį terapeutą. Dabar kaip tik puiki informatyvi ir lengvai skaitoma knyga mano autoriteto psichoterapeuto - Raimundo Milašiūno - "Psichoterapija: kaip ir kodėl?" Ši knyga atsakys jums labai į daug klausimų, padės (jei tik reikia) pasirinkti specialistą, tokią psichoterapijos rūšį, kuri jums reikalinga. Skaičiau, man patiko, nors pati ten nieko jau naujo neradau.

Biggie, įdomu, pas kokį psichodinaminės krypties specialistą vaikštai, jei nepaslaptis, kokios kainos, nes aš visai kitaip įsivaizduoju iš profesionalų lūpų išsakytą šios terapijos vyksmą ir esmę. Pati toliau žadu lankytis pas šios krypties terapeutę, kaip minėjau, anksčiau ji man labai padėjo. Tikiuosi ir toliau padės. Nes juokinga, kai šiandien gydytoja man aiškina, kad pagrinde išgydo antidepresantai. Na galvoju, va aš - puikus pavyzdys, kaip per beveik 12 metų niekam nepavyko išgydyti depresijos vaistais. o depresija nuo lengvos progresavo (gydant TIK vaistais) iki vidutinio sunkumo, galiausiai tapo sunki ir sakyčiau jau chroniška.
Vartotojo avataras
Parašė HappyAngel
#385736
Elise rašė:Bijojau iš kart nuo 40mg nušokt ant 30mg. Gėriau šiandien 35mg.

Aš irgi didinu ar mažinu po 5 mg. Bent ligoninėj taip darydavo. Mažiau šalutinių būna ir organizmui ne toks stresas. Aš dabar nuo 20 mg iki 30 mg po 5 mg kelsiu.
Vartotojo avataras
Parašė biggie
#385740
HappyAngel rašė:Biggie, įdomu, pas kokį psichodinaminės krypties specialistą vaikštai, jei nepaslaptis, kokios kainos, nes aš visai kitaip įsivaizduoju iš profesionalų lūpų išsakytą šios terapijos vyksmą ir esmę. Pati toliau žadu lankytis pas šios krypties terapeutę, kaip minėjau, anksčiau ji man labai padėjo. Tikiuosi ir toliau padės. Nes juokinga, kai šiandien gydytoja man aiškina, kad pagrinde išgydo antidepresantai. Na galvoju, va aš - puikus pavyzdys, kaip per beveik 12 metų niekam nepavyko išgydyti depresijos vaistais. o depresija nuo lengvos progresavo (gydant TIK vaistais) iki vidutinio sunkumo, galiausiai tapo sunki ir sakyčiau jau chroniška.


Einu privaciai, 10 euru uz apsilankyma vietoj 30 padaryta nuolaida, todel naudojuos. Nekalbam daug apie praeiti, bet apie pasamoninius dalykus, sapnus ir t.t. pasisnekam. Esu perskaites begales psichologines literaturos, taciau, kaip patirtis rodo, nelabai paforsuosi terapijoj, kiekvienas turi savo tempa ir geras psichoterapeutas prie to prisitaiko. Viena terapija, atrodo, snekam isvis vejus ir nebuna produktyvu, kita karta jau sugebi ivardinti problemas, kai kas nors pasamoninio iskyla i samone. Ilgas ir kartais siek tiek skausmingas procesas, bet vaisiu duoda :)
Vartotojo avataras
Parašė maumau15
#385752 sitie vaistai nuima nepagrista baime??
su nemokama psichologe snekejausi kada buvo pirmas baimes priepolis. tada prie mano kasos prejo moteris panasi i mano sena drauge su kuria nebendrauju ir pasake 'super" tada labai issigandau. pries iseidama pasake kad rukys prie parduotuves. pasidare isvis baisu :bloga
Vartotojo avataras
Parašė HappyAngel
#387134 Vėl sėdžiu duobėj. Anksčiau džiaugiausi, kad paroxetinas ištraukia, padeda. Dabar geriu 30 mg ir nenoriu nieko, totali apatija, verkimas , beprasmybės jausmas ir suicidinės mintys. Draugai sako gultis į ligoninę. Bet ką ten pasiūlys, kai tiek jau gulėta ir bandyta. Su tuo pačiu paroxetinu nuo 20 iki 60 mg žaista. Nieko nesigavo. Tai siūlys elektrošokus, prieš juos nusiteikusi, nes ne tik, kad baimė būtų, netikiu, kad padės, o galiausiai tai juk paskutinė stotelė. Nenoriu jos.
Nežinau, ar tiesiog gulėti/išgulėti tą laiką namuose ar važiuoti į ligoninę...Kada baigsis tos kančios... :death
Parašė Mersas
#387180
HappyAngel rašė:Vėl sėdžiu duobėj. Anksčiau džiaugiausi, kad paroxetinas ištraukia, padeda. Dabar geriu 30 mg ir nenoriu nieko, totali apatija, verkimas , beprasmybės jausmas ir suicidinės mintys. Draugai sako gultis į ligoninę. Bet ką ten pasiūlys, kai tiek jau gulėta ir bandyta. Su tuo pačiu paroxetinu nuo 20 iki 60 mg žaista. Nieko nesigavo. Tai siūlys elektrošokus, prieš juos nusiteikusi, nes ne tik, kad baimė būtų, netikiu, kad padės, o galiausiai tai juk paskutinė stotelė. Nenoriu jos.
Nežinau, ar tiesiog gulėti/išgulėti tą laiką namuose ar važiuoti į ligoninę...Kada baigsis tos kančios... :death



:))) As panasioje situacijoje, nzn net ka daryti, atrodo, kad tuoj pats gydytis pradesiu, nes niekas nepadeda, daug visko isbandyta, o sveikata slubuoja toliau. Nuo vaistu tik bukeju, atmintis visai stringa, atrodo kazkoks uzburtas ratas.
Vartotojo avataras
Parašė HappyAngel
#387186 Jaučiu, kad reikia į ligoninę. Pas gydytoją, kuria pasitikiu, kuri yra padėjusi pažįstamoms išlipti iš visiškų duobių. Bent kad ir kuriam laikui, kad tik pagerėtų. Kartu bijau tų ligoninių. Rėžimo. Nėra pas mane, kas mane iš artimųjų palaikytų, palydėtų. Tai vienam su šia liga išvis yra sunku.
Bandysiu skambintis rytoj savo psichiatrei patarimo. Nes spėju vėl teks keisti antidepresantą į kitą. Vėl kokiems 2 mėn.kol nejusiu jokio pagerėjimo. Aš dabar arba sertraliną geriu arba paroxetiną pakaitom. Kažkokia durnystė. Bet kai jaučiu, kad pradeda imti suicidinės mintys, žinau, kad reikia kažką daryti. Čia jau aš nesusitvarkysiu pati.
Tai patariu ir jums ieškoti pagalbos, patarimų. Kad ir pakaitalioti tuos pačius antidepresantus. Tiesiog vėliau atsirenki, kas kada padeda. Laikykimės B)