nedepresuok.lt

- 2017 11 29, 16:57 #389314

Nes man baisu dėl savo sveikatos. Jaučiu kaltę prieš vyrą, kad dėl mano problemų jis negali išeiti į darbą, o juk uždirba pinigus mums abiems

Labas. Teko ir man per krizę tokia dalia...kasdien vieniša laukdavau vyro grįžtant. Darbo nebuvo. O liūdesys kankino juodai. Savivertė iki nulio buvo nukritus.

- 2017 12 06, 16:57 #389720 Nes neseniai įsitikinau, kad tikrų draugų jau nebeturiu ir neturiu su kuo pabendraut, praleist laiką. Ir net žinau priežastį. Pats pamažu nuo jų atsiribojau, vieni erzino (dėl to nesigailiu), kiti... su kitais pats nesielgiau, kaip draugas... Labiau, kaip pažįstamas. To pasekoje ir jie taip su manim pradėjo elgtis.

[emar]

- 2017 12 06, 17:03 #389721 Neseniai sau pasidariau testą apie Childhood emotional neglect
Vienas iš testo klausimų buvo - ar visi jūsų santykiai su draugais išvėsta?
Ir atsakymas - taip. Tai yra praeities pasekmė...

- 2017 12 06, 17:12 #389722

Neseniai sau pasidariau testą apie Childhood emotional neglect
Vienas iš testo klausimų buvo - ar visi jūsų santykiai su draugais išvėsta?
Ir atsakymas - taip. Tai yra praeities pasekmė...

Įdomu, kokios priežastys vaikystėje galėtų daryti įtaką dabartyje pagal tą testą.

[emar]

- 2017 12 06, 17:15 #389723 Mano mama sakydavo, kad draugai niekam nereikalingi.
Mes nešvęsdavom gimtadienių draugų būryje. Kai pabandžiau, tai buvo keistas ir nesmagus jausmas, nes nežinojau kaip elgtis.
Mano tėvai nemėgdavo ir nemėgsta jokių mano draugų. Jų nebuvo galima vestis namo.
Su draugais negalėdavau apie viską kalbėtis - negalima pasakoti, kas vyksta namie.

- 2017 12 06, 17:33 #389724 Jei pas mane tai iš vaikystės, tai greičiausiai kiek kitokios priežastys slypi...

[emar]

- 2017 12 06, 17:34 #389725 Taip, tėvai įkalė žinutes, kurios sukuria tam tikras poelgių ar požiūrių grandines, dėl kurių atsiranda konkrečios baigtys.

- 2017 12 06, 17:59 #389729 Nebūtinai tėvai. Turėjau nelengvą vaikystę dėl savo išvaizdos, draugų nelabai turėjau. Esu raudonplaukis ...

[emar]

- 2017 12 06, 18:02 #389730 O tėvai kaip reagavo į tavo kančias? galėjai jiems pasiguosti? jie tave palaikė?

- 2017 12 06, 18:13 #389731 Kol buvau mažas, tėtis išeidavo sudrausmint vaikų į lauką, kai pasiskųsdavau. Galiausiai liovėsi tą daryti, kadangi tai tapo vos ne kasdieniu dalyku (gal iki 8 metų taip gindavo). Pamažu ir skųstis nustojau, kai pradėjo aiškint, kad pats už save turiu pastovėt. Ne ypatingai sekėsi, kai buvau "išskirtinis".
Nesu linkęs atskleist savo tikrų emocijų tėvams. Ir nelabai noriu analizuot kodėl, nes nemanau, kad savo praeities mėsinėjimasis gali atnešt naudos be profesionalo pagalbos.

[emar]

- 2017 12 06, 18:18 #389732 Dėl profesionalo - tikra tiesa. Pamėsinėjusi savo praeitį be profesionalo sparčiai nugrimzdau gilyn. Lankausi jau pusantrų metų ir tik dabar šiek tiek prasimušiau pro savo apsauginį šarvą

- 2017 12 08, 15:03 #389815

Nes neseniai įsitikinau, kad tikrų draugų jau nebeturiu ir neturiu su kuo pabendraut, praleist laiką. Ir net žinau priežastį. Pats pamažu nuo jų atsiribojau, vieni erzino (dėl to nesigailiu), kiti... su kitais pats nesielgiau, kaip draugas... Labiau, kaip pažįstamas. To pasekoje ir jie taip su manim pradėjo elgtis.

o ką reiškia -nesielgiau kaip draugas?

- 2017 12 11, 15:10 #389963 Atsisakydavau kvietimų kur nors kartu pasibūt, kad ir trumpam, ar pagelbėt.

- 2017 12 11, 16:51 #389968 liudna, nei pats nezinau kodel

- 2017 12 11, 17:09 #389970 Noriu prisitrenkti su plyta.

Jei kas neaišku ar turit klausimų - drąsiai į PM.
Venlafaxine 37,5 mg + Fluanxol 1 mg
F33.2