- 2020 02 23, 18:35
#407247
Nesu specialistė, todėl sunku pasakyti, taciau jausmai kuriuos isgyvenau tris metus ir kurie tesiasi lyg siolei yra nepakeliami, kad kartais kyla mintys, kad gal geriau manes siam pasaulije neliktų. Visas mano gyvenimas istisas stresas, vaikystėje skriaudė, atidave i globos namus, daug labai patiriau,, taciau jauciau gyvenimo dziaugsma, galiausiai susituokiau, santuoka sekminga, tiksliau buvo kol gime vaikas, va tada atsirado apatija, letinis nuovargis, nenoras kazko imtis, mintys tik apie tai kaip guleti, paguleti, kaip, kad mane visi ramybeje paliktu, bet maniau tokie jausmai ka tik iskeptai mamai normalu tokia savijauta, kol tai tesesi virs metu ir jau pradejo nebeatrodyti normalu, šeimoje kilo itampa, nes vyras mano tokia savijauta laike tingyniste, galiausiai eme psichologiskai smurtauti, kreipiausi i pediatra, maniau tokia savijauta itakojo kkokia liga gal, istire nuo a iki z, nieko nerado, vyras susirado kita, pasiteisindamas, kad as apsileidau, net galvos negaliu issiplauti, kad namie jovalas amžiais, kad as esu tingyne, kad nereikejo vaiko gimdyti jei sunku viskas šitaip, tik jis nesugebejo suprasti, kas uz to slypi, na ir dabar dirbu, auginu vaikutį, nieko nesinori, tik miegoti, atsiriboti, isvaizda mano panasiai benames, kaip robotas einu i darba vien is pareigos, nes reikia išlaikyti vaika, grizusi is darbo dazniausiai verkiu, nes jauciuosi be proti issunkta, bet man juk ir vaikutį lavinti reikia, auginti, o dazniausiai tas gauna ziureti filmukus, o as verkiu, verkiu ir nesuprasi kodėl, viska is mėginau, joga, sporta, meditacija, isejima su, draugem, kazkokius isvaizdos pokyčius, bet visur tas pats jausmas lydi, per tris metus is grazios, zvalios moters i zombi pavirtau, labai labai noriu vel dziaugtis gyvenimų tik man nebesigauna.